Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Dama nonkonformistė


Friedricho Dürrenmatto sugrįžimas Mažajame teatre


Daiva Šabasevičienė

Share |
Rimantė Valiukaitė ir Vytautas Rumšas spektaklyje „Damos vizitas”.
D.Matvejevo nuotr.
Friedricho Dürrenmatto „Damos vizitas“ baigė visų Lietuvos dramos teatrų premjerų maratoną. Be peržiūros, spektaklis suvaidintas tik vieną kartą, ir suprantama kodėl: jis – dar „žalias“, sustingęs, panašus į Senosios damos – multimilijonierės Klaros Cachanasian – kojos protezą. Tokia teatrų kasdienybė. Visi stengiasi iš paskutiniųjų, o vėliau atsakomybė už spektaklio kokybę lieka kyboti ore.


Didelis spektaklis, kuriame vaidina daug aktorių, yra daug dekoracijų, įvairaus „keliaujančio“ rekvizito, kostiumų, – tai režisieriaus Evaldo Jaro ir Vilniaus mažojo teatro abipusio sutarimo vaisius. Pagaliau šis teatras suteikė Jarui galimybę kurti spektaklį suaugusiems. Nors ir būdamas kuklus, šis pasijuto lyg Peteris Brookas, 1958 m. pastatęs „Damos vizitą“ su dviem garsiais aktoriais – Lyyn Fontane ir Alfredu Luntu. Mažajame teatre tokie yra Rimantė Valiukaitė ir Vytautas Rumšas.

 

Dürrenmattas liko kiek senstelėjusiu klasiku, nes režisierius, susitelkęs į aktorių individualybes, per mažai dėmesio skyrė dramos analizei. O norėjosi, kad Jaras parodytų, kodėl XX a. 7-ajame dešimtmetyje šiuo autoriumi domėjosi Juozas Miltinis: jis ne tik pastatė „Franką V“ ir „Fizikus“, bet ir išvertė į lietuvių kalbą 1956 m. rašytą „Senosios damos vizitą“. Vertimas naudojamas iki šiol, nes turime tik kelis šio autoriaus dramaturgijos vertimus, ir tai tik režisierių dėka. Dürrenmattu žavėjosi Vytautas Žalakevičius (po „Avarijos“ premjeros vokiečiai jo filmą pripažino įdomiausiu Sovietų Sąjungoje), Irena Bučienė, Vytautas Čibiras. Bet jaunesnės kartos režisieriai jį stato itin retai.

 

Tikriausiai Jarui šis klasikas parūpo ne tik dėl galimybės dirbti su talentingais aktoriais, bet ir dėl dramos aktualumo. Tačiau spektaklis pastatytas lyg retrostiliumi. O atrasti Dürrenmattui naujas teatrines formas iš esmės svarbu: specifinis dramaturgo mąstymas tradicionalistams nuolaidų nedaro. Kita vertus, Jarui tas retrostilius savaip tiko: taip spektaklis lengviau perskaitomas, lengviau suprantamas žiūrovui.

 

Režisierius nusprendė išryškinti tragišką požiūrį į aplinką, į išprotėjusį, „beveidį pasaulį“, tačiau pagrindinė tragizmo ir komizmo dermė liko neatskleista. Kol kas spektaklis labai rimtas, sunku jį pavadinti tragikomedija. Vienas nusižengimas be atgailos pradeda visą moralinio žlugimo grandininę reakciją, kurios neįmanoma sustabdyti. Kartais spektaklyje suskamba absurdiškos intonacijos, labai tiksliai sufleruojamos dramaturgo. Nors pirmieji Jaro žingsniai „suaugusiųjų režisūroje“ dar nedrąsūs, psichologas jis neblogas, moka „užminuoti“ spektaklį bendromis gyvenimo nuojautomis, tiksliai sudeda pasakojamos istorijos ir personažų santykių akcentus.

 

Nesustabdomą gyvenimo tėkmę nusako geležinkelio bėgiai, kuriais juda visi personažai. Vieni akli, kiti –  laimingi nuo kvailumo. Nedidelė Mažojo teatro erdvė iš tikrųjų tiko tokiam sprendimui. Jo scena visus režisierius priverčia kurti horizontalias mizanscenas. O bėgiai scenografo Marijaus Jacovskio dėka tampa ir nesibaigiančių šio teatro kelionių simboliu. Juk šioje scenoje ne kartą yra parvažiavę ir išvažiavę įvairūs A. Čechovo personažai, juk čia dar laukiama atvykstant Godo...

 

 „Damos vizito“ pastatymas horizontalus ne vien dėl bėgių, bet ir dėl nusitęsiančių į scenos „rankoves“ mizanscenų: viena jų – regima, kita – tariama, tiesiog medinė būdelė, vieną po kito įtraukianti personažus. Kai kas ten eina išsituštinti, kai kas – pasislėpti nuo įkyrių minčių, o kai kas – tiesiog nužudyti „nepatogaus“ asmens.

 

Spektaklyje akcentuojamas ne Dürrenmatto skepticizmas, o pesimistinis pasaulio matymas. Personažų dėlionė beveik neturi prasmės, nes šie žmonės, nors visi kažkuo ir skirtingi, sudaro tik vienalytę masę. Jarui jų moralė nerūpi, jam svarbiau išryškinti gyvenimo absurdiškumą ir žmonių gebėjimą prie to prisitaikyti.  

 

Šiame nuspurusiame miestelyje tvirtai jaučiasi tik buvusi jo gyventoja, keršto akcijai sugrįžusi Klara Cachanasian. Jausmų ir pinigų pertekusią damą vaidina Rimantė Valiukaitė. Ironijos nestokojanti aktorė šiame spektaklyje jos atsisakė. Jos Klara tarp beveidžių, mikčiojančių menkystų išlieka laisva, išdidi ir kerinčiai įtaigi. Žavi Valiukaitės sceninė laisvė. Sunku patikėti, kad tai ne jos „gimtieji“ namai. Aktorė jaučia ne tik šios scenos akustiką, bet ir erdvės architektūrą. Ji su visais partneriais išlieka organiška, nors daugelio jų partnerystė atrodo dirbtinoka.

 

Mažomis orbitomis besisukančių personažų pasauliai (kartais net primenantys mažą šio teatro „Revizoriaus“ modelį) – uždari, tačiau tai nereiškia, kad reikia susmulkinti mizanscenas. Aiškiai pastebimas Jaro siekis kurti „atmosferinį“ spektaklį – ypač pirmojo veiksmo pradžioje. Tačiau vos pasirodžius Valiukaitės Klarai, scena atsigauna. Damos charakteristikai padeda ir Aleksandros Jacovskytės sukurtas kostiumas, ypač smailianosiai aulinukai. O dirbtinės kojos-protezo pasitaisymas „laiku ir vietoje“ ar trumpas pašnekesys su Jūratės Mikaliūnienės Ponia sukuria įtaigų personažo paveikslą.

 

Miestelėnams pažadėjusi milijardą už keršto akciją – Alfredo Ilio, jaunystėje išdavusio jos aistringą meilę, nužudymą – Valiukaitės Klara Cachanasian galėtų elgtis kaip keršto deivė. Tačiau aktorei svarbu išlikti moterimi, kurios pasaulis daug turtingesnis už vyro. Ilio išdavystė tolygi žmogžudystei, tačiau apie tai niekas nesusimąsto. Žmonės sugeba pripažinti tik fiziškai atliekamą nusikaltimą. Todėl Valiukaitė ramiai įvykdo savo nuosprendį. Nors dauguma žmonių taip ir nesuvokia nusikaltimų lygybės, Senosios damos vizitas vegetuojančiai aplinkai žada reikšmingas permainas. Klaros Cachanasian vaidmuo – ryškus darbas ne tik šio, dar neišbaigto spektaklio kontekste, bet ir nonkonformistiškos aktorės Rimantės Valiukaitės kūrybinėje biografijoje. 

 

Vytauto Rumšo Ilis – sugniuždytas žmogus. Jis miršta anksčiau, nei yra nužudomas. Rumšas nesipriešina artėjančiam nuosprendžiui. Jis suvokia, kad kito kelio nėra, o sulaukėjusioje, sumaterialėjusioje visuomenėje atgaila neįmanoma. Esame įpratę prie „aktyvių“ V. Rumšo vaidmenų. „Damos vizite“ jis aktyvus tik bendraudamas su savo sąžine. Tačiau paskutinėse scenose, regint jo savigraužą, norėtųsi matyti ir kitokių aktorinės raiškos priemonių: dabar dingsta partnerystės su Klara dermė (diurenmatiška Valiukaitė ir psichologinio teatro Rumšas). Septyniolika personažų kalba mažai, netuščiažodžiauja. Kuo konceptualesnis vaidmenų atlikimas, kuo lakoniškesnis jų sprendimas, tuo jie įsimintinesni. Gediminas Girdvainis sėkmingai naudoja savo girdvainišką spalvų paletę, jo Burmistras puikiai sužaidžia savo partiją. Kirilo Glušajevo Dailininkas – taip pat gyvas personažas. Aktorius berte beria savo tekstą, rodos, jo tiek daug, bet jam staiga nutilus jauti, kad scenoje kažko trūksta. Glušajevas – paslankus aktorius, jis „gelbsti“ daugelį scenų ne viename spektaklyje. Edmundo Mikulskio Gydytojas – ypač talentingai sukurtas vaidmuo. Nors režisieriai dažnai ryškina stereotipinius šio aktoriaus personažų bruožus, „Damos vizite“ neišsiblaivantis Gydytojas – vienas iš organiškiausių spektaklio veikėjų.   

 

Būtų sunku nusakyti, kokiame laike gyvena spektaklio veikėjai. Šeštojo dešimtmečio reliktai, išsilaikę iki šių dienų? Jų sąžinė nekinta tol, kol gali mėgautis materialaus, kūniško gyvenimo privalumais. Jaras iš dulkių prikėlė ne tik dramaturgą, bet ir aktorius, kurie „Damos vizite“ metafizinę pasaulio netvarką vaidina kruopščiai, kartais net be reikalo prismaigstydami vaidybinio buitiškumo. O dramaturgas griežtas: jo absurdiško pasaulio matymas reikalauja tikslių charakteristikų, antraip pradeda irti spektaklio struktūra.

 

Gyvename paskolų laikotarpiu. „Damos vizito“ atsiradimą išprovokavo tragikomiška aplinka. Belieka palinkėti, kad vasara homeopatiškai išgydytų tam tikrus įtrūkimus, kurie juntami šiame spektaklyje.


„7 meno dienos“ Nr.25 (993), 2012-06-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

dsQmK5jzwD4D, 2017-03-22 14:05

می‌گه :سلام بر شمامن همین امشب شما را کشف کردم و از این بابت خیلی خوش حالم.اÙ ˆÙ„ همین پست را خواند٠… و بعد گشت و گل گشتی در بوستا٠نوشته ها ی شما و چه کیفی داشت. دمتان گرم و موفق Ø8&اشید&#8 212;————&a mp;#8212;———&#82 12;¨#8212;———&# 8212;————& amp;#8212;&#Â212;——&# 8212;———بØ §Ù…دادی: استاد گرامیؠبه من محبت و لطف دارید. سپاسگذ ˜Â§Ã˜Â±Ã™Â….

mačiusi, 2012-06-23 14:04

Gerokai per švelnus vertinimas. Man tas spektaklis pasirodė absoliučiai bejėgis, mėgėjiškumo triumfas kažkoks.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti