Miltinio ragai

Audronis Liuga
Juozo Miltinio teatras vėl „ant bangos“. Iš šviesaus atminimo teatralų sostinės šiandien jis tapo skandalų centru. Legendinio teatro likimas kelia aimanas dėl jo įkūrėjo vardo niekinimo. Tačiau neskubėkit raudoti. Ar nematot virš nesibaigiančių rietenų verpeto kyšančių šelmiškų paties Maestro ragų?

Legendos reiškia daug. Ypač kai jos pasitelkiamos apginti vienokias ar kitokias pozicijas. Įrodymas – žiniasklaidos formuojama nuomonė, kad dabartinė Juozo Miltinio teatro situacija simbolizuoja nacionalinės kultūros žlugdymą ir mažų mažiausiai šventvagiška svarstyti apie galimas jo pertvarkas. Kažin ar Miltiniui tokie svarstymai nebūtų sukėlę juoko. Juk jis pats, nepataisomas maksimalistas, savo teatro likimą nujautė dar 1975-aisiais, matydamas vis didėjantį prieštaravimą tarp teatro institucijos ir jo pirminių idėjų. Nereikia pamiršti, kad Miltinio teatras gimė iš studijos ir būtent studijinė darbo forma jam buvo kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Jo išsekimas reiškė ir paties teatro pabaigą. Pranašiškai skamba anuomet trupės aktoriams išsakyti jo žodžiai: „Aš galiu dabar pasakyt, tikrai, draugai, kad po mano išėjimo čia bus siaubinga anarchija. Tikras dalykas. (...) Studija užsibaigs, taigi, viskas užsibaigs – bus buvęs fenomenas, keistas fenomenas gyvenime, Panevėžio gyvenime. Jokios krypties nėra, absoliutiškai, tokios individualios, ieškančios, galvojančios apie visumą.“

 

Didžiausias Panevėžio dramos teatro paradoksas yra tai, kad ilgus metus gyvuojantis kaip valstybinė institucija ir šlovinantis Miltinio vardą jis pamiršo pačias savo ištakas. Šiame teatre buvo galvojama, kaip jį išlaikyti (prisidengus Miltinio vardu), bet ne kaip atkurti. Aišku, neįmanoma įžengti į tą pačią upę – niekas neatkurs buvusio teatro pirmavaizdžio. Tačiau kalbu ne apie tai.  Šiandien kaip niekad aštriai iškyla klausimas – kas galėtų šiame teatre įkvėpti ir palaikyti nuoseklų kūrybinį procesą? Kam tai pavyktų padaryti su kūrybine drąsa ir energija, negarbinant Miltinio stabo? Matyt, šio teatro likimas (arba prakeiksmas) yra tai, kad jį prikelti gali tik individualus menininkas, ne administratorius. Tam reikia vienijančios kūrybinės krypties, apie kurią kalbėjo teatro įkūrėjas. Gal todėl, kad jos nėra, teatras ir nusipelno Maestro keršto?

 

Miltinis kaip niekas kitas mokėjo išprovokuoti konfliktus, apnuoginančius prieštaravimų esmę. Šiandien Panevėžio teatro situacija, galima sakyti, apnuogina visos mūsų teatrų sistemos (ir net kultūros plačiąja prasme) problemas – vadybinio ir kūrybinio kultūros institucijos modelių konfliktą, centro ir savivaldos politikų nesusikalbėjimą, apskritai kritišką regioninės kultūros politikos situaciją.

 

Pastarųjų metų Juozo Miltinio teatro įvykių grandinė iškalbinga. Po kelių nesėkmingai ir net kurioziškai pasibaigusių Kultūros ministerijos rengtų konkursų, šio teatro vadovu 2010-ųjų pabaigoje buvo paskirtas Romas Vikšraitis. Dirbti meno vadovu jis pakvietė režisierių Rolandą Atkočiūną. Šmėkštelėjo viltis, kad čia rusenęs nesantaikos židinys pagaliau virs kūrybos aukuru. Ją stiprino meniškai originalūs R. Atkočiūno pastatymai „Hanana, kelkis ir eik“, „Vedybos“, sutelkę skirtingų kartų trupės aktorius ir pademonstravę mūsų teatre šiandien retą ansambliškumą. Tiesa, buvo ir abejotinų kitų režisierių eksperimentų, bet meno vadovo siekis įskelti teatre kūrybinę kibirkštį suprantamas. R. Atkočiūno kūrybinė veikla neapsiribojo Panevėžio teatru, tuo pat metu jis dirbo ir Liepojos miesto teatre. Tačiau, sprendžiant iš minėtų spektaklių, jam tai netrukdė formuoti naują Juozo Miltinio teatro meninį veidą. Tiksliau sakant – pradėti jį formuoti, nes viskas truko neilgai. Kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia, kad R. Atkočiūnas atleistas iš teatro „už pravaikštas“. Aišku, tai buvo tik formali priežastis. Kas iškasė karo kirvį tarp teatro direktoriaus R. Vikšraičio ir meno vadovo R. Atkočiūno, galima tik spėlioti. Bet išvada akivaizdi – pralaimėjo teatras. R. Vikšraičiui kažin ar pavyks užgniaužti teatro kolektyve įsiplieskusį konfliktą vien su kviestinių režisierių pagalba. Ir jo geri norai atnaujinti šį teatrą gresia patirti fiasko. Matyt, tai pajutęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas, nelaukdamas atomazgos, pasiūlė Panevėžio miesto savivaldybei perimti Juozo Miltinio teatro steigėjo teises...

 

Nemanau, kad R. Vikšraitis nori blogo Juozo Miltinio dramos teatrui. Galbūt jis turi gerų idėjų, tačiau jas nustelbia nepamatuotos ambicijos. Pavyzdžiui, kaip suprasti R. Vikšraičio užsispyrimą pačiam rinkti aktorių kursą LMTA ir nuo pat pirmų studijų metų jį atsivesti į teatrą? Ar R. Vikšraitis pajėgus vienas atsakyti už būsimų aktorių profesinį parengimą, ką jau kalbėti apie jų vietą teatre? Jei tokios intencijos kyla iš noro sekti Miltinio pėdomis, tai jos kvepia avantiūra.

 

Nemanau, kad legendinį teatrą nori sugriauti ministras A. Gelūnas. Jo kreipimosi į Panevėžio merą esmę, kad miestas apsvarstytų galimybę dalyvauti valdant Juozo Miltinio teatrą, vertinu pozityviai, nors žiniasklaidoje dominuoja kita nuomonė. Bet ši mintis buvo išsakyta taip, kad susidarė įspūdis, jog ministras tiesiog vengia asmeninės atsakomybės. Žvelgiant atidžiau, negalima nepastebėti, kad šiandieninė Miltinio teatro situacija yra ne tik šio teatro, bet sisteminis kultūros politikos teatro srityje klausimas. Skubota ministro reakcija tik pademonstravo, kad Kultūros ministerija, deja, neturi į jį aiškaus atsakymo.

 

Yra mažiausiai du svarbūs šio klausimo aspektai. Pirmas – finansinis. Suprantama, kad Kultūros ministerijai atsisakant vieno iš savo valdomų teatrų, pirmiausia rūpi, kas kompensuos jam skiriamus valstybės asignavimus? Miltinio teatro asignavimai (apie 2 mln. litų) nėra tokie dideli, tačiau aišku, jog vien tik miesto savivaldybei jie būtų sunkiai pakeliami. Galima, žinoma, galvoti apie mišrias teatro valdymo ir finansavimo formas, jei teatro steigėjais taptų savivaldybė ir Kultūros ministerija, tačiau to neleidžia dabartinis teisinis valstybės teatrų statusas. O atidavus valstybės teatrą savivaldybei, vienintelis Kultūros ministerijos indėlis į jo veiklą galėtų būti menkas projektinis Kultūros rėmimo fondo finansavimas. Todėl svarstant valstybės išlaikomų regionų teatrų ateities problemą pirmiausia reikėtų išspręsti jų teisinio statuso ir steigėjų klausimą taip, kad ne vien savivaldybei būtų užkrauta visa jų išlaikymo našta, bet ir valstybei tektų tam tikri įsipareigojimai ir atsakomybė už jų veiklą. Toks mišrus regioninių teatrų modelis veikia ne tik kai kuriose Europos valstybėse, bet ir kaimyninėse Latvijoje, Estijoje. Žinoma, yra skirtingos jo formos (valstybė nebūtinai turi tapti teatro steigėju, bet garantuoja tam tikrą metinį finansavimą jo kūrybinėms programoms), tačiau iš esmės jos užtikrina valstybės dalyvavimą pagrindinių šalies teatrų veikloje. Svarbiausia, kad šitaip pati miesto bendruomenė skatinama rūpintis savo kultūros židiniais. Tai yra vienas pamatinių modernios regioninės kultūros politikos postulatų.

 

Kitas klausimo aspektas – moralinis. Labiau nei ministro kreipimasis į Panevėžio merą mane suglumino ir mero, ir Miltinio teatro darbuotojų atsakas bei iš jo išplaukiančios dvi išvados: pirma – savivaldybė nesupranta, kodėl ji turėtų prisiimti kokią nors atsakomybę už vieną svarbiausių savo miesto kultūros įstaigų; antra – teatro darbuotojai įsitikinę, kad municipalinis statusas paverstų Miltinio teatrą saviveikliniu. Abi jos simptomiškai liudija, kad per du Nepriklausomybės dešimtmečius regioninės kultūros politikos (bent jau teatro) srityje nė kiek nepasistūmėta nuo sovietmečiu susiformavusio mąstymo modelio. Centras, t.y. ministerijos reguliavimas ir globa, suprantamas kaip kultūros palaikymo garantas, be kurio ji regione nusmuktų iki saviveiklinio lygio.

 

Suprask, Panevėžyje nėra bendruomenės narių (menininkų, visuomenės veikėjų etc.), galinčių paveikti savo miesto vadovų požiūrį į Juozo Miltinio teatrą, norinčių matyti vienokią ar kitokią jo ateitį. Paniškai bijoma prarasti Kultūros ministerijos globą, pamirštant, kad ministerija gali pasiūlyti tik teatro sritį kuruojančio savo darbuotojo ir iš esmės nieko nesprendžiančios ekspertų tarybos paslaugas. Labiausiai, žinoma, bijoma prarasti fiksuotus valstybės asignavimus. Pripažinkime, kad tai ir yra pagrindinis dalykas, keliantis valstybės įsteigtų regionų teatrų siaubą, pasigirdus kalboms apie jų pertvarkymą į municipalinius. Visa kita – tik tušti žodžiai kratantis atsakomybės ir gluminant visuomenę.

 

Šiandien akivaizdu, kad sisteminė teatrų krizė pasireiškia ne tik tuo, kad valstybė skiria jiems per mažai pinigų. Kultūros ministerija nebepajėgia viena formuoti visų sau pavaldžių teatrų veiklos perspektyvų, tačiau ir neturi įrankių, kaip į jų sprendimą įtraukti kitus partnerius. Situacija patinė ir sistemiškai kol kas nesprendžiama. Ar Kultūros ministerija pradėjo dialogą su regionų savivaldybėmis dėl funkcijų pasidalijimo? Ar nors kiek pasistūmėta svarstant akivaizdžiai ydingos valstybės teatrų teisinės formos alternatyvas? Tiesa, būta teatrų vadovų susitikimų su ministerijos atstovais, teisininkais, tačiau juose tik išsakytos nuomonės. Todėl turime situaciją, kai gal skubotas, bet progresyvus ministro siūlymas atsisuka prieš pačią ministeriją. Kita vertus, galima prognozuoti, kad savivaldybių nenoras dalyvauti teatrų valdyme jau netrukus atsisuks prieš pačius teatrus ir juos lankančius miestiečius. Reikia pripažinti, kad kartais savivaldybė „priskaldo malkų“, – tai liudija nesenas Kauno miesto teatrų jungimo pavyzdys. Tačiau jis taip pat parodė, kad aktyvus miestiečių ir kultūros žmonių dalyvavimas gali pakeisti išankstines politikų nuostatas. Tai irgi yra bendro kultūrinio miesto gyvenimo dalis.

 

Todėl neteisinga būtų mėtyti akmenis vien į Kultūros ministerijos „daržą“, negalvojant apie tai, ką savame „darže“ turėtų padaryti patys teatro darbuotojai, miesto vadovai ir miestiečiai, siekiantys išsaugoti garsiausio savo piliečio palikimą. Šūkis, kad valstybinis teatras yra svarbesnis už regioninį, neretai slepia paprasčiausią provincialumą arba kūrybinę bejėgystę. Miltinis geriau nei bet kas kitas žinojo, kad teatro, kaip kūrybinio organizmo, prestižas yra ne paveldimas, o užsitarnaujamas. Ar jo vardo teatro patriotai, užuot aimanavę, sugebės tai padaryti?


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.