Programoje skambėjo Juozo Pakalnio „Romantiškoji uvertiūra“, Dmitrijaus Šostakovičiaus Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 1 Es-dur ir Johanneso Brahmso Trečioji simfonija F-dur. Šią ne tik koncertą, bet ir visą festivalį užbaigusią J. Brahmso simfoniją vainikavo santūrūs akordai – tarsi nuėjimas į tylą, jie nuskambėjo gana netikėtai ir subtiliai. Lyg daugtaškis, kviečiantis klausytojus savistabai (nors po tylių garsų nugriaudėjo garsios ovacijos), o kritikus ir muzikos kultūros stebėtojus pamąstyti apie šį festivalį: koks jis buvo ir kokio tikėtis kitąmet.

Koncertą pradėjo Juozo Pakalnio (1912–1948) „Romantiškoji uvertiūra“, atliekama kompozitoriaus 100-mečio proga. Kūrinys parašytas tarpukariu, 1936-aisiais. Savo muzikine stilistika, persunkta postromantinės vokiškosios tradicijos sodraus simfonizmo, jis turbūt yra tipiškas to laiko opusas Europos muzikos kontekste, tačiau gal ne visai tipiškas anuometinės lietuvių kompozitorių kūrybos panoramoje (ją savo ruožtu mūsų sąmonėje formuoja šiuolaikiniai atlikimai).

J. Pakalnio „Romantiškoji uvertiūra“ su tirštos orkestro faktūros užauginamomis dinaminėmis bangomis byloja apie kompozitoriaus žavėjimąsi R. Strausso, R. Wagnerio orkestriniu stiliumi, ir tai gerąja prasme nustebino. Mat iš keleto šio autoriaus kūrinių, iki šiol girdėtų kamerinės muzikos koncertuose, susidariau įspūdį, kad J. Pakalnis buvo linkęs kurti gana tipiškus to meto lietuvių muzikai impresionistiškai „idiliškus“ vaizdinius, sakytume, kildinamus iš idealizuoto kaimo arba gamtos (tokią muziką rašė Kazimieras Viktoras Banaitis, Jonas Nabažas, galėtume prisiminti ir Balį Dvarioną). Galbūt „idiliškosios“ muzikos kūrėjo įvaizdį įtvirtino ir žinomas faktas, jog J. Pakalnis buvo fleitininkas virtuozas ir pedagogas, o žinomiausias jo kūrinys yra baletas „Sužadėtinė“.

„Romantiškoji uvertiūra“ aiškiai parodo ne tik kompozitoriaus žavėjimąsi „didžiąja“ (šiuo atveju, vokiškąja) europinio simfonizmo tradicija ir norą ją perimti, bet ir tapatinimąsi su miesto, labiau pramonine nei agrarine, kultūra. Be jokios abejonės, jei ne tragiška kompozitoriaus mirtis 1948 m. Vilniuje, o kalbant bendriau, jei ne stalinizmas (nes net ir gyvendamas ilgiau kompozitorius vargu ar būtų galėjęs tęsti to stiliaus, kuriuo žavėjosi, muzikos kūrybą), Lietuvos muzikos kultūra turėtų įdomų to laiko simfoninės muzikos kūrėją. Kita vertus, galbūt jį ir turime, tiesiog reiktų prikelti gyvenimui ir kitus Juozo Pakalnio simfoninius kūrinius (poemas „Legenda“, „Lituanica I“, „Herojinę uvertiūrą“, „Simfoninį paveikslą“)?

Žodžių derinys „muzika ir politika“ dažnai linksniuojama aptariant ir kito to vakaro programos kūrinio autoriaus – Dmitrijaus Šostakovičiaus – kūrybą. Tad ir daugelyje jo Koncerto violončelei ir orkestrui Nr. 1 Es-dur (1959) aprašymų minimas faktas, kad kaip tik prieš pradedant kurti šį opusą, 1958 m. „liberaliosios“ N. Chruščiovo kultūros politikos funkcionieriai surengė viešą kampaniją prieš rašytoją Borisą Pasternaką: privertė jį atsisakyti Nobelio premijos (už romaną „Daktaras Živago“), o kaip „lydimasis renginys“ įvyko triukšmingas B. Pasternako šalinimo iš TSRS rašytojų sąjungos „procesas“ (priminęs teismo procesą). Tais laikais tai buvo pakankamai rimta. Kaip rašo vienas dažniausiai cituojamų D. Šostakovičiaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų Solomonas Volkovas, ir taip gyvenime ne kartą valdžios „muštam“ (o po to veidmainiškai vėl jaukintam) D. Šostakovičiui B. Pasternako „kampanija“ buvo akivaizdus ženklas, kad Nikitos Chruščiovo „atšilimas“ tebuvo paviršinis meno kontrolės liberalizavimas. Tad kūryba kompozitoriui ir toliau liko it koks slaptas (nes kitų neįskaitomas) sielos dienoraštis.

Iš tiesų negalėtume iššifruoti, ką konkrečiai „sako“ 1959 m. sukurto Pirmojo koncerto violončelei ir orkestrui „ženklai“: pagrindinis keturių garsų motyvas, sudarytas iš D. Šostakovičiaus vardo ir pavardės pirmųjų raidžių atitikmenų natomis (d-es-c-h); kodėl kūrinio finale panaudota mėgstamiausia Stalino daina „Suliko“ ir siautulingas Modesto Musorgskio dainos „Trepakas“ motyvas iš „Mirties dainų ir šokių“; kodėl violončelės solo „pasisakymui“ skirta visa trečioji opuso dalis. Aišku viena, kūrinys yra labai „asmeniškas“ ir reikalauja atlikėjo, gebančio taip pat „asmeniškai“ ir įtaigiai byloti garsais, kad muzika emociškai veiktų publiką. D. Šostakovičiaus Pirmasis koncertas violončelei (kaip ir antrasis, 1966 m.) buvo dedikuotas Mstislavui Rostropovičiui. Vilniaus festivalyje Koncertą griežė M. Rostropovičiaus mokinys Misha Maisky’s – taip pat spalvinga ir charizmatiška asmenybė. Jo ne tik kūrybinė, bet ir gyvenimiška biografija būtų verta nuotykių filmo: gimęs Rygoje (1948), violončelininkas po debiuto Leningrade 1965 m. pradėtas vadinti „ateities Rostropovičiumi“, 1966 m. tapo P. Čaikovskio konkurso laureatu, įstojo į Maskvos konservatoriją, koncertavo po visą SSRS, bet 1972 m. buvo priverstas emigruoti, po metų Niujorko „Carnegie Hall“ salėje jau grojo su Pitsburgo simfoniniu orkestru, o po šio koncerto nežinomas gerbėjas padovanojo M. Maisky’ui XVIII a. italų meistro D. Montagnanos violončelę, kuria virtuozas griežia iki šiol (cituoju programėlę), ir t. t. Prieš keletą metų M. Maisky’ui viešint Vilniuje teko jį kalbinti, jis pasakojo, kad anuomet mėgo „Beatles“ ir pan., apskritai buvo labai neformalus tarybinis jaunuolis, tad jam teko net už grotų atsidurti.

Galbūt skambės naiviai, bet turtingos žmogiškosios patirties bagažas buvo girdimas violončelininko grojime. Ir jei reiktų pasakyti, ką M. Maisky’s paveldėjo iš M. Rostropovičiaus, pirmiau nei blizgančią techniką ar jautraus („rusiško“) muzikalumo niuansus, pasakyčiau, žmogiškumą. Manau, D. Šostakovičiaus muzikos negali atlikti tiesiog gerai savo amatą įvaldęs virtuozas, nes, tarkime, violončelei solo skirta trečioji koncerto dalis, atliekama akademiškai taisyklingai (sakykime, „istoriškai informuoto atlikimo“ maniera), virstų parodija. Manau, poveikio prasme kūrinys tik išlošė nuo to, kad siautulingi pasažai M. Maisky’o buvo griežiami roko muzikai artima maniera ir net skambesiu, nors D. Šostakovičius turbūt nė sapnuoti negalėtų tokių savo muzikos stilistinių paralelių.

Koncertą užbaigusi Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90 (1883), – tai „klasikų klasika“. Drauge tai buvo erdvė pasirodyti Nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Turėdami ir galimybę Lietuvoje girdėti garsiuosius Vakarų orkestrus, ir šiame Vilniaus festivalyje išgirdę Piotro Čaikovskio simfoninį orkestrą iš Rusijos, galime truputį iš šono pažvelgti į savo orkestrų grojimą. Pagrindinis visus juos skiriantis bruožas yra orkestrų skambesys. Sakyčiau, kad LNSO, kaip ir kiti mūsų orkestrai, dar nėra tokie jautrūs instrumentinių grupių vieningo tembrinio skambesio išgryninimui, tembrinio grožio paieškoms kaip geriausi Vakarų orkestrai. Sakyčiau, nebūdinga mums ir orkestro, lyg tiksliai sureguliuoto mechanizmo, grojimo precizika. P. Čaikovskio simfoninio orkestro minkšti, sodrūs styginiai taip pat yra nepralenkiami. Tačiau paslankumo požiūriu, niuansų girdėjimu, gebėjimu aprėpti kūrinio visumą (čia jau daugiau dirigento nuopelnas) ir perteikti skirtingus stilius, pagaliau orkestro muzikantų, kuriuos girdime grojant ir solo vietas, meistryste tikrai galima didžiuotis. Tad J. Brahmso simfonija skambėjo tikrai kitaip nei, pavyzdžiui, Herberto von Karajano diriguojama įrašuose, o Roberto Šerveniko mostai buvo kitokie nei garsiojo maestro delnų „skrydis“ virš jo orkestro, bet tai netrukdė mėgautis muzika. O kad klausytojai palaiko savo atlikėjus, įrodė ir skambios ovacijos, kurioms orkestras atsidėkojo ugningu J. Brahmso „Vengrišku šokiu“.

XVI Vilniaus festivalis pateikė įvairių klasikinės muzikos gyvavimo mūsų dienomis formų panoramą. Jis buvo iš tiesų šventiškas – beveik po kiekvieno koncerto publika šėlo plodama. Apibendrinant galima pasakyti, kad renginys pateisino pačios sąvokos „festivalis“ kaip šventės reikšmę. O šventę gali kurti ir tarptautinėje scenoje išgarsėjusi žvaigždė, ir naujai atrastas atlikėjas, ir atmintin įstrigęs koncerto „bisas“ (kad ir M. Maisky’o fenomenaliai jautriai atlikta Lenskio arijos aranžuotė violončelei ir orkestrui iš P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“). Belieka palinkėti sau ir visiems, kad malonių atradimų klausytojams nestigtų ir kitąmet.

„7 meno dienos“ Nr.24 (992), 2012-06-15