Žiūriu šiandieninio šiek tiek patyrusio, išprususio ir šio to pasiekusio žmogaus akimis į savo Dėstytojos atliktus darbus ir net sunku suvokti, kaip tais labai sunkiais karo ir pokario metais buvo galima tiek daug padaryti. Atliktiems darbams vertinti reikėtų atskiros studijos, čia noriu pateikti tik keletą prisiminimų.
Visų pirma mano Dėstytoja – kaip muziejininkė. Atsivedė mane, tik baigusią universitetą, į Valstybinį dailės muziejų, į savo Liaudies meno skyrių, į savo kabinetą, ir pasodino kaip šio skyriaus darbuotoją greta savęs. Tai buvo stebuklinga Dievų buveinė, kur nuo grindų iki pat aukščiausių lubų veidais į mus žiūrėjo kaimo meistrų daryti dievai, angelai ir kiti šventieji. Jų daugybė, ir visi jie surasti po Lietuvą išmėtyti ir mano Dėstytojos sunešti į muziejų. Iš griūvančių koplytėlių, koplytstulpių, stogastulpių, iš varpinių, gyvenamųjų namų palėpių, pastogių, kapinių sąvartynų jie čia gavo prieglobstį, šviesą, šilumą ir amžiną pagarbą jų darytojams. Komodų stalčiuose prieglobstį rado liaudies tapybos, grafikos darbai, buitiniai dekoratyviniai audiniai, drabužių atskiros dalys. Tai aukso fondas, rodantis mūsų tautos kūrybines galias ir tuos stebuklingus kūrybinius pradus. Ar galėsime, ar sugebėsime mes ir ateities kartos atsidėkoti už tai, už jūsų didžiulį palikimą?
Ne vien mūsų dievų buveinė, bet ir jų valdovė – mano Dėstytoja – traukė į save lankytojus. Vieni jų atėję apsidairydavo, pakilodavo rankomis vieną kitą dirbinį, kaip antai išdidusis skulptorius Bogdanas ar kuklusis skulptorius Kėdainis, kiti prisėsdavo ir ilgesnio pokalbio. Labiausiai laukiamas buvo mano Dėstytojos brolis, Lietuvos skulptūros galiūnas Juozas Mikėnas. Dažniausiai mano Dėstytojos ir skulptoriaus pokalbiai lietė sunkią Lietuvos padėtį. Rečiau atsilankydavo brolis iš Kauno keramikas Jonas Mikėnas. Broliai buvo skirtingi išvaizda, labai jau panašūs siela. Juozą mano Dėstytoja kartais pavadindavo „meškinu“, mat buvo apkūnokas, o štai Jonas priminė aukščiausio rango karininką – tiesus, lieknas, grakščių judesių. Tai gal todėl, kad anksčiau dailininkas keramikas buvo aukščiausios klasės lakūnas.
Mano Dėstytoja labai laukdavo iš Kauno atvykstančios Valerijos Čiurlionytės-Karužienės. Jas siejo gili draugystė. Pagrindinės aptariamos temos – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimo išsaugojimas, liaudies meno dirbinių skubus rinkimas, siekiant apsaugoti nuo sunaikinimo. O nepamirštamas buvo abiejų susitikimas V. Čiurlionytei-Karužienei vykstant į Maskvą pas tuolaikinę kultūros ministrę Furcevą, siekiant sudaryti tinkamas sąlygas M.K. Čiurlionio darbų išsaugojimui. Aptarinėjo abi kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį, kaip tinkamiau rusų kalba pasakyti, kad būtų teisingai suprasta. Abipusiam džiaugsmui nebuvo ribų, kai iš Maskvos sugrįžusi Čiurlionytė-Karužienė pirmiausia išlipo Vilniuje iš traukinio ir atėjo pranešti geros žinios. Gana greitai po to Kaune buvo atvertos M.K. Čiurlionio galerijos durys. Vėliau V. Čiurlionytė-Karužienė kelis kartus specialiai iš Kauno važiavo pas mano Dėstytoją padėkoti už dalykiškus patarimus ir psichologinę paramą.
Beveik kasdien laukėme ateinant Halinos Kairiūkštytės-Jacinienės. Tai buvo nepaprasta asmenybė ir labai gražus žmogus. Atsikraustydavo pas mus visai dienai su pieštukais, dažais, užrašų knygelėmis ir kasdien su priešpiečiais, pietumis, su servetėlėmis ir stalo įrankiais. Žavėjo gracinga pietų ceremonija.
Antra ypatinga mano Dėstytojos veiklos sritis – tai liaudies meno dirbinių tyrinėjimai. Tyrinėjimų temų ratas labai platus, bet bene svarbiausios buvo liaudies skulptūra ir baldai. Ir vienu, ir kitu atveju – tai vieninteliai labai giliu istoriniu ir meniniu planu tyrinėti darbai. Daugeliui muziejininkų, tyrinėtojų jos darbai buvo pagrindiniai atramos taškai. Tą asmeniškai ir aš patyriau, dėstydama tautodailę Vytauto Didžiojo universitete ir kitur.
Turbūt neįsivaizduotume lietuvių liaudies meno albumų be mano Dėstytojos darbo. Reikėjo koordinuoti visų Lietuvos muziejų fonduose turimų dirbinių pavyzdžių sutelkimą. Tas reikalavo netgi didelių fizinių ir pagaliau protinių pastangų. Daug liaudies meno albumų išleisti su mano Dėstytojos įvadiniais straipsniais. Tiktai gilus ir platus žinojimas leido albumuose rodomus dirbinius susisteminti, charakterizuoti, aptarti formų ir turinio meninę vertę ir begalinę įvairovę. Šie albumai – tarsi gyvi paminklai jų rengėjams, liudijantys apie be galo kūrybingus Lietuvos žmones.
Ir bene svarbiausias mano Dėstytojos bruožas – nepaprastas jos gerumas. Tai reiškėsi įvairiais aspektais. Visų pirma – visiškas atsidavimas artimam žmogui, pasitikėjimas ir globa artimai esantiems žmonėms, tarp jų savo bendradarbiams. Dažnai tai buvo daroma visiškai nepaisant savo asmeniškų poreikių. Su malonumu dalijo turimas žinias, džiaugėsi, kad jomis galėjo kam padėti.
Jos nepaprastas gerumas, rūpestingumas gaubė studentus, o ir mane liaudies meno rinkimo ekspedicijų metu. Stengėsi viską žinot, ar mes pavalgę, ar išmiegoję, ar nepavargome, ar nesusirgome.
Taip jau atsitiko, kad ekspedicijų metu tapau savo Dėstytojos vyro, skulptoriaus, dailininko Stasio Vaitkaus, dirbusio muziejuje fotografu, pagalbininke. Taigi daugiausia bendravome trise. Iki šiol negaliu atsistebėti šių dviejų žmonių nepaprastu gerumu, kuris buvo dalijamas visiems ir, žinoma, man asmeniškai. Kiekvieną rytą vos pramerkusi akis prie savo lovos rasdavau šviežio šilto pieno stiklainį, o paskui – karšti pusryčiai.
Bet, matyt, visą gyvenimą turėčiau būti dėkinga už tai, kad jie savo nepaprastu gerumu formavo mano, kaip būsimos tyrinėtojos, pagrindinius bruožus. Dėmesingumą, atsidavimą darbe. Žengiant iš vienos sodybos į kitą gaudavau pamokas apie tai, ką matėme svarbiausia liaudies meno atžvilgiu šioj ar kitoj sodyboj. Ir ne tik tai. Bėgo prabėgo pro mano – jauno žmogaus – pažinimo mokyklą žymiausių pasaulio dailininkų, tarp jų ir Lietuvos, darbai, svarbiausi kūrybos bruožai, epochų kaita, įtakų svarba. Reikėjo tik truputį parodyti noro ką nors sužinoti apie dailę, tuoj pat gaudavau tiek apie pasaulio, tiek apie Lietuvos dailę plačiausius ir išsamiausius atsakymus.
Už tai, kad ką nors pasiekiau rinkdama mokslinius laipsnius ir pedagoginius vardus, ačiū, ačiū mano geroji Dėstytoja ir gerbiamas skulptoriau Stasy Vaitkau. Ir dar – jeigu turėčiau labai gražių ir prasmingų žodžių, juos skirčiau gerbiamam dabartiniam Lietuvos dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui už globą, kurią mano Dėstytoja jautė, kai vis dar dirbo muziejuje, bėgant pensinio amžiaus metams. Kad tik žinotumėt, kiek daug geriausių palinkėjimų buvo skirta Jums, kaip reto gerumo ir retos išminties žmogui. Ačiū.
Paroda „Liaudies meno metraštininkė“ veikia iki birželio 30 d.
Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 11–18 val.