2012-ųjų vasara prasidėjo atvėsusiais orais ir padažnėjusiu choreografinės energijos pulsu, kuris sostinėje buvo jaučiamas pačiose įvairiausiose vietose – nuo M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus baigiamojo koncerto iki choreografinių projektų teatro studijos „Vilniaus baletas“ pasirodymo Rusų dramos teatre, nuo Vilniaus festivalyje viešinčios JAV šiuolaikinio šokio trupės „Ailey II“ koncerto iki istorinio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto artistų pastangomis surengto naujų choreografijos kūrinių vakaro „Kūrybinis impulsas“.
Mažieji impulsai
Gegužės 30 d. į baigiamąjį koncertą Šokio teatre pakvietė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius, šiais metais savarankiškam gyvenimui parengęs mokytojų Gražinos Sakalauskaitės ir Danieliaus Kiršio auklėtinius Grytę Dirmaitę, Karoliną Kropą, Ingridą Švedunovą ir Ernestą Barčaitį. Diplomantai prisistatė Jurijaus Melnikovo sukurtais „Duetais“ (kartu su baleto artistais Vladimiru Latišonoku ir Voiciechu Žuromsku), taip pat klasikinio ir charakterinio šokio epizodais. I. Švedunova šoko Esmeraldos variaciją ir Čigonės šokį iš „Don Kichoto“, K. Kropa – Florinos variaciją iš „Miegančiosios gražuolės“ ir Poloviečių šokių fragmentą iš Aleksandro Borodino operos „Kunigaikštis Igoris“. G. Dirmaitė, jau pelniusi kelių jaunųjų baleto artistų konkurso laurus (prieš koncertą ji buvo apdovanota Jadvygos Jovaišaitės premija), rimtai pasirengusi baleto artistės karjerai – tai liudija sudėtingas ir įvairus koncerte pristatytas repertuaras. Kartu su E. Barčaičiu ji atliko Pas de deux iš Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“, šiuolaikinio šokio kompoziciją „Rytoj tuo pačiu laiku“ (choreografė Lina Puodžiukaitė), o koncerto pabaigoje – Pas de deux iš Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“, kur nustebino tvirtai, sklandžiai, energingai pašokta variacija ir sudėtingomis dvigubų sukinių kombinacijomis.
Dviejų dalių koncerte absolventams talkino žemesniųjų klasių moksleiviai. Įsiminė aštuntokai Samanta Lachinaitė, Julija Stankevičiūtė, Šarūnas Jonušis, ankstesniuose koncertuose dėmesį atkreipę dvyliktokė Neringa Česaitytė, vienuoliktokas Jeronimas Krivickas, dešimtokas Jonas Laucius, devintokas Laurynas Vėjelis Džiun. Jau kurį laiką Baleto skyriuje veikianti šiuolaikinio šokio klasė koncertą papildė choreografių Jekaterinos Deineko, Loretos Juodkaitės kūriniais.
Į programą buvo įtraukti keli epizodai, sukurti ir atlikti pačių moksleivių – dešimtokių Dianos Šenauskaitės ir Monikos Voišnytės („Aš ir mano aš“), penktokų Edvino Jakonio („Flamenko“) ir Ugnės Kislauskaitės („Lėlės sapnas“) – tai didžiojo Lietuvos baleto scenoje subrendusio „Kūrybinio impulso“ atgarsiai mokyklinėje erdvėje.
„Kūrybinis impulsas“
Inicijuotas naujojo baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro, „Kūrybinis impulsas“ sutelkė Lietuvos baleto bendruomenę, į šiuolaikinio meno erdvę nutiesė tiltą, kuris per pastaruosius keliolika metų buvo apraizgytas Miegančiosios gražuolės karalystę saugančiomis erškėtrožėmis.
„Impulsas“ ne tik sutelkė dabartinės baleto trupės pajėgas, bet – tegul trumpam – į sceną grąžino tai, kas kasmet neišvengiamai prarandama šuoliais į priekį judančiame baleto mene. Prieš pusantrų metų su didžiąja baleto scena atsisveikinusi Eglė Špokaitė į sceną sugrįžo paklausti: „Kame stiprybė?“ Klausimo, atsakymo laukimo būsena – kiekvieno menininko kasdienybė, ją šokio kalba artikuliavo Vilija Putriūtė, prieš gerą dešimtmetį kartu su vyru Mindaugu Baužiu išvykusi į JAV ir ten tęsianti šokėjos bei pradedanti choreografės karjerą. E. Špokaitė organiškai perteikė nepretenzingą, išorinių efektų vengiantį epizodo tekstą. Smulkiais – tai nuosekliai plaukiančiais, tai staigesniais – judesių akcentais šokėja klausimą pavertė išgyventa ir išjausta būsena, apsaugojo jį nuo retorikos.
Daugumai „Kūrybinio impulso“ epizodų būdinga minorinė netikrumo, neaiškumo nuotaika – tai būtų nebloga psichologinio tyrimo medžiaga dabartinio baleto artisto emocinei savijautai nustatyti. Rūta Kudžmaitė šokėjams Gediminui Bubeliui, Gretai Gylytei ir Vaidai Šniurevičiūtei sukūrė „Liūdną šventę“ pagal Saint-Preux muziką. Čia gilinamasi į jausmų kryžkelėse atsidūrusių herojų išgyvenimus – tikriausiai toks būtų šio epizodo libretas. Papasakoti istoriją baleto menininkams vis dar svarbu – todėl net ir atsisakius pantomimos linkstama laikytis linijinio naratyvo, sudėlioto iš erdviniu požiūriu gana išradingai sukomponuotų susitikimų ir išsiskyrimų, perteiktų neoklasikinio šokio kalba, papildant ją sudėtingų duetinių kombinacijų akcentais.
Vilniuje savo karjerą tęsti pasiryžęs japonų šokėjas Juhi Jonekura žiūrovų simpatijų pelnė šmaikščiai suderinęs Piotro Čaikovskio ir Joe Hisaishi muziką ir sukūręs kompoziciją „Draugas“, ją atliko Laimis Roslekas ir Voicechas Žuromskas. Žinomas melodinis „Spragtuko“ motyvas įgavo naują garsinę ir plastinę formą – postmodernios kultūros paveldo interpretacijos visada sukelia papildomų prasminių asociacijų, juo labiau kai pateikiamos apgalvotai ir išradingai; tačiau viso epizodo struktūrai pristigo aiškumo, trūkčiojanti (galbūt sąmoningai) emocinė linija neleido sukurti įtaigesnio prasminio krūvio.
Nuoseklia jausmų sklaida pasižymėjo Igorio Zaripovo „Elegija“ – šią kompoziciją pagal Sergejaus Rachmaninovo muziką, gyvai fortepijonu atliekamą Simo Minkevičiaus, atliko pats choreografas ir jau kuris laikas Vilniuje šokanti japonų artistė Haruka Ohno. Vaizdo efektai (apšvietimas, atšiaurią kosmoso erdvę iliustruojanti projekcija) neužgožė išlavintų, sklandžiai judančių kūnų dialogo, išnaudojančio tradicines duetinio šokio galimybes.
Nuo klasikinio šokio leksikos visiškai nusigręžė Beata Molytė, kurią baleto gerbėjai pažįsta kaip liūdno Barboros Radvilaitės likimo įkūnytoją. „Emocijoje“ pagal Mayte Martino muziką pulsavo ispaniškojo flamenko atspindžiai: autorė kartu su Goda Bernotaite, Rūta Juodzevičiūte ir Margarita Makejeva jausminę įtampą kūrė aktyviais plojimų ir trepsėjimų ritmais, įdomiais judesių deriniais, nors choreografiniam epizodui pritrūko vientisumo.
Koncerto programoje vyraujančias kameriškas choreografines formas mėgino atsverti Editos Stundytės „Degimas“ pagal Johno Powello muziką. Sukurti epizodą keliolikai šokėjų, suvaldyti jų energiją išsaugant paveikią erdvinę epizodo konstrukciją – nelengvas uždavinys; siekį mintis reikšti ne tik choreografiniu, bet ir scenografiniu vaizdu paryškino įdomūs, funkcionalūs kostiumai, tiesiogiai perteikiantys pavadinimo prasmę. Vis dėlto norėjosi, kad „Degimas“ būtų mažiau gaivališkas, kad improvizacinis pradas būtų griežčiau valdomas labiau apgalvotais šokio brėžiniais – galbūt tada individo ir grupės sujungimo bei išskyrimo įtampa būtų akivaizdesnė, prasmingesnė.
Gražų, sklandžiai pastatytą „Duetą“ pagal Pietro Mascagni muziką sukūrė Živilė Baikštytė. Jos mintį nuosekliai perteikė Inga Cibulskytė ir Voicechas Žuromskas, pratęsę nostalgiškomis intonacijomis pagrįstą epizodo nuotaiką.
Martyno Rimeikio „Belaukiant Godo“ įsiminė ne tik dėl LNOBT scenoje nedažnai matomos šiuolaikinio šokio leksikos, bet ir todėl, kad savo kūriniui jis pasirinko plastišką, aktyvios veiksminės ir emocinės prigimties Giedriaus Puskunigio muziką, kurią jau seniai norėjosi matyti šokamą. Sudomino šio epizodo konceptualumas – kaip ir kiti, jis buvo pradėtas vaizdo projekcija, tik joje mirgėjo ne šokėjų kūnai, o apytuštė karuselė, kurios begalinis judėjimo ciklas sukūrė asociatyvią prasminę uvertiūrą minimalistiniam, tiksliai apskaičiuotam, emociniu požiūriu neutraliam choreografiniam sprendimui, kurį pasigėrėtinai taikliai perteikė Andrius Žužžalkinas ir Marius Miliauskas.
Iš lietuviško choreografijos vakuumo besiveržiantį kūrybos impulsą papildė koncerto svečių – Natalijos Sologub ir Pavelo Moskvito (Dresdenas) atlikta choreografinė novelė „Mūza“ pagal grupės „Brainstorm“ muziką. Kiek iliustratyvus kūrinys papasakojo ne kartą choreografinėje kūryboje naudotą Pigmaliono ir Galatėjos – menininko ir jo kūrinio – susitikimo istoriją, kurios plastiniai pavidalai nublanko jausmingoje, romantiškoje epizodo atmosferoje.
Žilvinas Beniuševičius, pagal Kamilio Staszowskio muziką sukūręs ir atlikęs epizodą „Tamsa šviesoje“, taip pat atstovauja būsenų choreografijai – mėgina plastiškai artikuliuoti jausmus, kylančius įsiklausant į muziką. Tačiau kad ir koks nuoširdus būtų toks kūrybinis procesas, vientisam, prasmingam, išbaigtam kūriniui to nepakanka.
Nuoširdžios artistinės energijos netrūko „Jausmams“, kuriuos šokiu pagal grupės „Andain“ muziką išliejo Olga Konošenko, Martynas Rimeikis ir Kipras Chlebinskas. Vis dėlto dviguba šio kūrinio autorystė (choreografai – Olga Konošenko ir Andrius Žužžalkinas) neleido išryškėti vieningam braižui, sutrukdė atskiru kūnu išreiškiamam judesiui virsti erdvėje ir laike egzistuojančiu vientisu choreografijos kūriniu.
Maloniai nuteikė aukšta meninė „Kūrybinio impulso“ (projekto koordinatorė – baleto artistė Jelena Lebedeva, asistentė – baleto artistė Greta Gylytė) kokybė visais lygiais – nuo reklaminės kampanijos (fotografas – baleto artistas Žilvinas Beniuševičius, programos medžiagą parengė baleto artistė Anna Baranova) iki koncerto režisūros ir vaizdinio sprendimo (kostiumus sukūrė scenografė Jolanda Imbrasienė ir baleto artistė J. Lebedeva, šukuosenas – baleto artistė Urtė Bareišytė).
Apgalvotas choreografinių kūrinių išdėstymas lėmė savitą vakaro dramaturgiją, tačiau visi epizodai buvo aiškiai vienas nuo kito atskirti, pabrėžtas kiekvieno jų unikalumas ir autentiškumas. Solidumo, savitos estetikos „Impulsui“ suteikė monochrominis jo įvaizdis, pabrėžiamas ir Linarto Urniežiaus vaizdo projekcijomis, o ypač – išradingu apšvietimu: šviesų dailininką Levą Kleiną būtų galima pelnytai vadinti daugelio epizodų teatrinės nuotaikos bendraautoriumi.
Koncerte dalyvavę muzikai Raimundas Butvila (smuikas), Arūnas Statkus (altas), Justas Kulikauskas (violončelė), Giedrius Gelgotas (fleita) ir S. Minkevičius (fortepijonas) iš pat pradžių sukūrė jausminiu požiūriu intensyvų viso vakaro toną.
Šiuo rimtu, mėgėjiškumo išvengusiu renginiu 90-ies metų jubiliejų netrukus minėsiantis Lietuvos baletas pasirodė gebąs ieškoti ir surasti naujų raiškos būdų bei formų, priartėti prie dinamiškos šiuolaikinės vizualinės kultūros. Reikia tikėtis, kad „Kūrybinis impulsas“ – tik pirmasis žingsnis pirmyn, į iššūkiais ir staigmenomis masinančią originaliosios choreografinės kūrybos erdvę.
Šokiai iš Amerikos
Tradicinį Vilniaus festivalį birželio 1 d. pradėjo JAV šiuolaikinio šokio trupė „Ailey II“. Pristatytus tris skirtingus kūrinius vienija tai, kad šokiu nesistengiama pasakoti konkrečios siužetinės istorijos, daugiausia dėmesio skiriama abstrakčių nuotaikų, būsenų kaitai, kuri perteikiama pasitelkus aktyviai išgyvenamą judesį. Šiuolaikinei Lietuvos choreografijai dažniausiai būdingos kamerinės formos, savistaba, sulėtintas dėmesys vidiniams išgyvenimams, o amerikiečių šokėjai – puikios fizinės formos, muzikalūs, lankstūs – papirko visaverčiu, pozityvią energiją spinduliuojančiu, dinamišku šokiu. Su įkvėpimu atliktos sudėtingos choreografinės kompozicijos pasižymėjo erdvinių sprendimų įvairove, puikiu tempo, ritmo pojūčiu. Buvo ypač įdomu pamatyti trupės įkūrėjo Alvino Ailey kūrinį „Revelations“, kuriam jau daugiau nei penkiasdešimt metų – visada daro įspūdį atsakingas ir kūrybingas požiūris į savo paveldą, kokio mes choreografijoje vis dar stokojame.