Pozityvumo užtaisas

Algirdas Klova
Žmogui, išklausiusiam šimtus koncertų, tikrai nėra lengva įtikti, jam tai tas, tai anas negerai, tai nuobodu, tai profesionalumo trūksta, tai saviveikla „kvepia“, tai dar kažkas. Todėl labai nustebau po trumpo pokalbio su kai kuriais Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantais, kad jiems labai gera ruošti programą su Norvegijos pučiamųjų instrumentų džiazo ansambliu „The Brazz Brothers“. Sako: puikus humoro jausmas, ansambliškumas, šauniai valdomi instrumentai ir visa kita, ko dažnai trūksta mūsų muzikantams. Tai mane tikrai suintrigavo.


Apskritai toks projektas, kai simfoninis orkestras dalyvauja džiazo muzikoje, nėra lengvas. Na, tiesą sakant, to tikrojo, normalaus džiazo gal šiek tiek ir buvo galima pasigesti, bet kita vertus, gal vienas kolektyvas veikė kitą.

 

Kalbu apie Lietuvos filharmonijoje vykusį Vilniaus festivalio koncertą, kuriame Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir dirigentas Martynas Staškus muzikavo drauge su džiazo grupe iš Norvegijos „The Brazz Brothers“ (Jarle Førde, trimitas, Jan Magne Førde, trimitas, Runar Tafjord, valtorna, Helge Førde, trombonas, Stein Erik Tafjord, tūba, ir Kenneth Ekornes, mušamieji).

 

Šis projektas jungia du skirtingų žanrų kolektyvus, įpareigodamas juos groti Afrikos ir Norvegijos melodijomis pagrįstas kompozicijas. Tai norvegų muzikantų Jarle Førde’s, Jano Magne’s Førde’s, Runaro Tafjordo ir Pietų Afrikos pianisto bei kompozitoriaus Abdullah Ibrahimo sukurta ir šiai sudėčiai aranžuota muzika Afrikos tautų šokių ir dainų temomis. Tokia programa gimė po „The Brazz  Brothers“ viešnagės Pietų Afrikos Respublikoje, Mozambike, Svazilende ir kt. Taip atsirado ir koncerte skambėjusios pačių grupės narių parašytos kompozicijos, primenančios šią kelionę. Iš tiesų, klausydamas „Afrikos kelio“ ar „Afrikos prekyvietės“, taip ir matai tą aštuonių vietų automobilį, kuriame sėdi penkiolika žmonių ir sukrauti visi instrumentai, kurių daugiau nei keleivių, riedantį dulkėtu Afrikos keleliu, arba siautėjančius turgaus prekeivius. Koncertą vedęs trimitininkas vaizdžiai visa tai papasakojo, o kūriniai taip įtaigiai skambėjo, kad klausytojai viską suprato nesunkiai.

 

Apie šį kolektyvą rašoma, kad jo atliekamos spontanišku humoru trykštančios interpretacijos provokuoja naują požiūrį į varinius pučiamuosius instrumentus, kad virtuozų programoje harmoningai dera tradicinis ir modernusis džiazas bei įvairių pasaulio tautų folkloro aranžuotės.

 

Gal ir taip, bet aš pirmiausia pabrėžčiau ypatingą kūrybiškumą, neribotas muzikines fantazijas, aukščiausio lygio profesionalumą bei nepaprastą geranoriškumą ir pozityvumą. Šioje grupėje grojantys (ją ir įkūrę) muzikantai, dviejų šeimų broliai Førde’s ir Tafjordai, gimė ir užaugo mažoje Sulos saloje Norvegijos vakarų pakrantėje. Džiazo ansamblio karjera prasidėjo 1986-aisiais, kai „The Brazz Brothers“ įrašė savo pirmą albumą „Brazzy Landscapes“. 2010 m. prie šeimų kolektyvo prisijungė ir būgnininkas Kennethas Ekornesas. Stebina ir džiugina ne tik jo techninis meistriškumas, bet ir išradingumas. Kiekvienai kompozicijai be pagrindinės būgnų įrangos jis nepaprastai protingai ir išradingai naudoja įvairius afrikietiškus būgnelius, švilpynes, kai kuriuos skambančius daiktus ir kitką. Puikus šios grupės ansambliškumas toks ryškus, kad kai kurie soliniai „griekeliai“ dažniausiai praslysta nepastebėti. Labiausiai dar norėčiau atkeipti dėmesį į labai profesionalias, šviesias ir „skanias“ visų kūrinių instrumentuotes, aranžuotes, kurios kartais primena Antonino Dvoržako ar kitų romantikų kūrybą, bet dažniausiai taip išlaisvina orkestrą, kad šis neturi kitos išeities, kaip tik pamiršti savo rimtą darbą, pradėti šypsotis, jausti ritmą ir improvizuoti. Tai yra nuostabu.

 

Iš pradžių, tiesą sakant, labai abejojau, ar pavyks mūsų rimtam, sunkokam ir tingiam orkestrui pagroti jiems siūlomą muziką, bet per koncertą paaiškėjo, kad daugelis orkestro muzikantų yra jauni, kūrybingi ir emocingi žmonės, kurie tik ir laukė šios akimirkos.

 

Pirmoje koncerto dalyje džiaziškumo buvo kiek daugiau. Girdėjome skandinaviškais ritmais, melodika ir harmonija paremtas paties ansamblio trimitininko Jano Magne’s Førde’s norvegiškais etniniais motyvais paremtas kompozicijas, kurios buvo truputį kitokios nei afrikietiška muzika.

 

Groti tokią muziką smagu, bet reikia ir išmanyti, ypač kai be savo kolektyvo dar tenka sudominti ir simfoninį orkestrą, priversti jį groti, šypsotis ir pasijausti laimingą. Norvegų muzikantai čia labai pasistengė ir atliko grandiozinį darbą, tačiau džiaugiuosi ir LNSO nariais, kurie grojo puikiai ir buvo laimingi, linksmi. Čia taip pat didžiulis Martyno Staškaus nuopelnas. Beveik nematomas, dirigentas buvo labai svarbus ir reikalingas.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.