LTV nuo 8 d. kasdien transliuos Europos futbolo čempionatą, paskui Olimpines žaidynes. Turint galvoje, kad dar bus daug krepšinio iš Venesuelos, kurį rodys „Lietuvos ryto“ televizija, sporto sirgalių vasara aiški. Alaus ir patriotinių aistrų perteklius jiems garantuotas. Tikiuosi, kad kitos televizijos, kurioms sporto transliacijų neužteko, pagaliau parodys įdomių filmų ne tik naktį. Kitaip kovoti su sporto epidemija, bijau, jos nesugalvos. Ne todėl, kad stigtų proto ar sugebėjimų. Kad televizijos kūrėjai gali būti protingi, sąmojingi ir saviironiški, supratau per kino kritikės Izoldos Keidošiūtės jubiliejinį vakarą, surengtą LTV. Jubiliatei skirtas jos kolegų filmukas (kurį LRT vadas Audrius Siaurusevičius pažadėjo parodyti ir per LTV2), ore tvyrantys šmaikštūs sąmojai priminė, kad būdami tarp savų ir net savo viršininkų televizininkai gali būti įdomūs ne tik sau. Kažkodėl televizijos laidose to stinga, matyt, todėl, kad viršininkai jiems liepia bendrauti su neegzistuojančiais žiūrovais. „Liberalus“ mąstymas neįtikėtinai greitai užvaldė Lietuvą. Neseniai sulaukiau skambučio iš vienos kabelinės televizijos. Kai paminėjau kelis mane dominančius kanalus, skambintoja pasakė, kad jie atliko apklausą ir paaiškėjo, kad šie kanalai Lietuvoje nėra populiarūs. Aš ir nesitikiu, kad, tarkime, ARTE domintų daugumą lietuvių. Paradoksas kitur: visame pasaulyje kabelinės televizijos atsiliepia į, kaip dabar sakoma, „nišinius“ žiūrovų poreikius. Pas mus jos rūpinasi sporto sirgaliais ir pigių serialų mėgėjais.
Žiūriu laidas, kurios dar kartais leidžia, kad ir netiesiogiai, pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Į pastarųjų sąrašą šį pirmadienį netikėtai pakliuvo naujasis Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas. Jis sutiko duoti interviu Vladimirui Pozneriui. Vienas garsiausių rusų televizijos vedėjų uždavinėjo buvusiam prezidentui itin nemalonius klausimus. Jis tai darė taip meistriškai, kad dviejų žmonių pokalbį žiūrėti buvo įdomiau nei nuotykių filmą. Pagalvojau, kad panašus interviu lietuviškoje televizijoje būtų neįmanomas. Ne tik todėl, kad vargu ar atsirastų panašaus lygio klausinėtojas. Pas mus pokalbių laida neišvengiamai tampa kokių nors bėdų turgumi, dažnai aptarinėjamos seksualinio jos dalyvių gyvenimo smulkmenos arba iš sovietinės propagandos atėjęs, bet perdirbtas į pakaunės „pedofilą“, neišsilavinusiai liaudžiai nuo seno įdomus (nes žada kraujo) „liaudies priešo“ arba „kenkėjo“ fenomenas. Propagandistų dresūrai idealiai paklūstantis homo sovieticus, pasirodo, dar giliai tūno net kai kurių lietuvių intelektualų ir menininkų viduriuose.
Norvegų režisierius Bentas Hameris šiek tiek primena lietuvius, nes jį nuo seno domina įvairūs keistuoliai bei atvirai provincialios istorijos. Gal todėl jo „Virtuvės istorijos“ ir „Faktotumas“ buvo populiarūs ir pas mus. LTV2 (13 d. 22.10) parodys jo 2007-aisiais sukurtą filmą „Naujas pono Horteno gyvenimas“, prieš kelerius metus rodytą Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Filmo herojus Odas Hortenas taip ilgai vedė traukinį tuo pačiu maršrutu, tiksliai laikydamasis tvarkaraščio, kad ir likęs jo gyvenimas tapo tvarkingas ir griežtai reglamentuotas. Bet mašinistui suėjo 67-eri ir jis turi išeiti į pensiją. Likimas susiklostys taip, kad į paskutinį reisą traukinys išvyks be Horteno, o jam pačiam teks atsakyti į iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet iš tikrųjų sudėtingus klausimus. Juolab kad mašinisto laukia daug tiesiog absurdiškų situacijų ir susitikimų. Ir net naujas šuo!
Filmo pabaiga nevienprasmiška. Vieni gal įžvelgs pagrindinio herojaus mirtį, kiti – nutrintą realybės ir sapnų ribą, bet režisierius siūlo dar vieną versiją: „Hortenas nusprendžia gyventi. Šokdamas su slidėmis jis ne tik įgyvendina savo motinos svajonę, bet ir priima retą jo gyvenime savarankišką sprendimą. Kartu jis pagaliau nusprendžia paimti gyvenimą į savo rankas.“ Hameris mane paguodė: pasirodo, tai padaryti niekad nevėlu. Trumpai tariant, „Naujame pono Horteno gyvenime“ bus tai, kuo dažnai žavi skandinavų kinas, – absurdiškas humoras, švelnus siurrealizmas, metaforiškas pasakojimas apie gyvenimo rutiną ir šiek tiek šiaurietiškos flegmos.
Amerikiečių fotografė Diana Arbus (1923–1971) mėgo fotografuoti žmones, kurie gali pasirodyti siurrealistiški ar neatitinkantys tariamų normų: neūžaugas, dvynius, bepročius, milžinus, marginalus, nudistus, cirko artistus. Ji bijojo, kad bus pavadinta „iškrypėlių fotografe“. Bet būtent ji tapo pirmąja JAV fotografe, kurios darbai eksponuoti Venecijos bienalėje. Tai įvyko praėjus metams po savižudiškos Arbus mirties. Kontroversiškos, provokuojančios Arbus fotografijos – realistiškas ir netikėtas 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių JAV portretas. Arbus darbai įkvėpė ne vieną menininką, pavyzdžiui, Stanley Kubricką.
Iš turtingos Niujorko žydų šeimos kilusi Diana Arbus fotografija susidomėjo ištekėjusi už Allano Arbuso – fotografo ir aktoriaus. 1947 m. jie įkūrė fotografijos studiją. Diana Arbus 10 metų kūrė nuotraukas madų ir politiniams žurnalams, bet 6-ojo dešimtmečio viduryje susidomėjo dokumentine fotografija ir „fotoesė“. Prie Arbus legendos prisidėjo Patricijos Boeworth biografinė knyga, kuri ir tapo Steveno Shainbergo filmo „Kailis: įsivaizduojamas Dianos Arbus portretas“ (LNK, 10 d. 23.20) pagrindu. Filmas perkels į 6-ojo dešimtmečio Niujorką. Filmo herojės netenkina madų pasaulio fotografo asistentės padėtis. Ji vis prasčiau jaučiasi pasaulyje, kur svarbiausia ne būti, o atrodyti. Bet vieną vakarą jos dėmesį patraukia keisti daiktai kaimynų bute. Įsisiautęs į ilgą paltą ir slepiantis veidą kaimynas atrodo paslaptingas. Bandymas įminti jo mįslę su fotoaparatu rankose bus pirmas Dianos Arbus žingsnis į naują pasaulį... Apsilankymas svetimame bute pažadins genialią menininkę.
Shainbergas nuo mažens žavėjosi Arbus fotografijomis. Tačiau filme jis atsisakė sekti Arbus fotografijomis ir suliejo realius bei savo įsivaizduotus jos gyvenimo faktus. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Nicole Kidman ir Robertas Downey jaun.
LNK (9 d. 01.25) primins populiarų dar videosalių eros filmą – siaubo kino klasiko Johno Carpenterio „Beprotybės nasruose“ (1995). Filmo herojus yra draudimo agentas Džonas Trentas (Sam Neill). Jis ieško dingusio populiaraus rašytojo Saterio Keino (Jürgen Prochnow). Rašytojo knygos daro didžiulį poveikį kai kuriems skaitytojams – jie praranda atmintį, tampa bepročiais, sukelia masinius prievartos protrūkius. Rašytojo paieškos atves Trentą į miestą, kuris neužfiksuotas žemėlapiuose, bet aprašytas Keino knygose.
„Beprotybės nasruose“ – pagarbos duoklė amerikiečių rašytojui Howardui Phillipsui Lovecraftui (1890–1937), kuris laikomas vienu fantasy žanro kūrėjų, todėl filme daug nuorodų į rašytojo kūrinius ir personažus, Keino knygos citata – taip pat jo. Tačiau pats Keinas labiau primena gerą režisieriaus draugą Stepheną Kingą – Carpenteris ekranizavo ne vieną jo knygą.
Fantastika, komedija, animacija ir miuziklas susipynė Johno Paysono filme „Džo butas“ (LNK, 9 d. 10 val.). Atvykęs į Niujorką filmo herojus Džo apsigyvena name, kuris turi būti nugriautas. Čia glaudžiasi benamiai ir įtartini tipai, bet tikrieji namo šeimininkai yra tarakonai. Stambiu planu filme rodomi tarakonai – išbandymas ne vienam žiūrovui, bet užtat jie gali kalbėti, dainuoti, šokti. Finale jų susirinks tiek daug, kad galės „suvaidinti“ MTV logotipą. Adresatas aiškus, tiesa? Aiški ir Gay’aus Ritchie „Rokenrolos“ (LNK, 8 d., šįvakar, 21.15) auditorija. Pasakojimas apie XXI a. pradžios Londono nusikaltėlių pasaulį pretenduoja į istorinę freską, bet piešiama tokiomis banaliomis spalvomis, kad net panašaus kino žvaigždės Gerardas Butleris ar Markas Strongas atrodo blyškiai.
Vėl spaudžiu ranką LNK programos sudarytojui – Clinto Eastwoodo gerbėjui. 1993 m. sukurtas „Tobulas pasaulis“ (LNK, 12 d. 22.35) – vienas geriausių Eastwoodo filmų. Pasakojimas apie vagį recidyvistą Bačą Heinsą (Kevin Costner), kuris pabėgęs iš kalėjimo paima įkaitu mažą berniuką – Jehovos liudytoją, perkels į 1963-iųjų Teksasą, kur prieš kelias savaites buvo nužudytas JAV prezidentas Johnas Kennedy. Nusikaltimo šešėlis tvyro už filmo personažų. Bėglį persekioja paties režisieriaus suvaidintas reindžeris Redas. Jis puikiai pažįsta apylinkes. Redo ir Bačo keliai jau kartą buvo susikirtę. Tačiau Eastwoodas filme pirmiausia supriešina du požiūrius į teisingumą ir kartu tyrinėja savo mėgstamą temą – tamsiąją amerikietiškos svajonės pusę. Jis taip pat pasakoja ir gražią istoriją apie be tėvo augančio berniuko ir jo pagrobėjo santykius. Ji rutuliojama pagal kelio filmo žanro taisykles. Eastwoodo režisūra primena geriausius klasikinio kino pavyzdžius – ji skaidri ir meistriška. Augančią įtampą ir veiksmą atsveria humoras ir jausmai, kurie gimsta tarp pagrobėjo ir vaiko.
Draugystės, išdavystės, kaltės jausmo, kuris gula ant dviejų berniukų pečių, istoriją filme „Bėgantis paskui aitvarą“ (TV3, 9 d. 00.10) pasakoja Marcas Forsteris. Veiksmo vieta – Kabulas, laikas – prieš karą, sovietų invaziją ir po jos atėjusią talibų valdžią. Amiras ir Hasanas nuo pat gimimo dvylika metų praleido kartu – vienas yra turtuolio sūnus, kitas – jo tarnas. Aitvarų lenktynės, kurios tampa pasakojimo posūkiu, – tai ir abiejų herojų likimo metafora: vėjas juos išblaško į skirtingas pasaulio puses.
Jūsų –
Jonas Ūbis