Baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, pristatydamas projektą „Kūrybinis impulsas“, pateikė ne vieną svarią mintį, kodėl šis projektas reikalingas dabar, kodėl jis naudingas jo dalyviams, patrauklus žiūrovams ir svarbus teatrui. Galima numanyti, kad artėjanti choreografinių miniatiūrų premjera yra tikslinis eksperimentas, kuris, jei pavyks, jau netolimoje ateityje galbūt nulems ne tik tolesnį baleto trupės gyvenimą, bet ir geidžiama linkme pakreips kai kurių jo dalyvių ateitį. Vertinant šio tęstinio projekto tikslus ir įgyvendinimo metodus, ryškėja apdairi ir išmintinga veiklos strategija, siekianti aprėpti, išlaisvinti ir suvaldyti net keletą visiškai skirtingų, bet visuomet susipynusių teatro gyvenimo procesų.
Pastoro siekis jo vadovaujamoje trupėje įžiebti kūrybos kibirkštį yra vertingas jau vien dėl to, kad turi ryškų socialinį aspektą. Nacionaliniuose teatruose dėl kultūrinės misijos, meninių, ekonominių ar kitokių, tarsi aukštesniųjų tikslų neretai lieka pamiršti ar tiesiog apleisti jų eiliniai. Baleto trupė pastaraisiais metais tą ypač smarkiai juto. Kartą viena kordebaleto šokėja išsitarė neslėpdama apmaudo: štai jau dešimtį metų aš šoku teatro scenoje, bet iki šiol neturiu nė vienos savo nuotraukos bent kiek stambesniu planu, nors būdama scenoje, kad ir antroje eilėje nuo galo, visuomet jaučiu didelę atsakomybę už spektaklį. Ar ji – prasta balerina? Anaiptol, – ji tikrai atsidavusi savo profesijai! Kad galėtų numalšinti kūrybos troškulį, subūrė vaikų kolektyvą, jiems kūrė ir statė šokius, rengė įvairias koncertines programas. Tuo tarpu teatras šito nė nepastebėjo. Kiek jų yra tokių, pasitraukusių tyliai – be žiūrovų, be gėlių ir ovacijų?
Krzysztofas Pastoras, patyręs ir įžvalgus meno vadovas, išdėstė aiškią viziją, kaip galėtų klostytis baleto artisto gyvenimas pasibaigus karjerai. Pats kadaise buvęs baleto artistas ir vėliau tapęs choreografu, Pastoras siūlo galimų sprendimų ieškoti ne už teatro sienų, o teatre: baleto šokėjo gyvenimas scenoje yra labai trumpas, todėl jis turi būti produktyvus ir kūrybiškas. Kokios jo ateities galimybės?
„Šis projektas labai svarbus tiems šokėjams, kurie atsakingai mąsto apie savo ateitį. Atėjus metui baigti baleto artisto karjerą, jie galės bandyti dirbti choreografu, organizuoti renginį, sėsti prie režisieriaus padėjėjo pulto, rūpintis viešaisiais ryšiais, rengti spektaklio programėlę, kurti kostiumų, dekoracijų eskizus, atlikti techninius darbus scenoje ir t.t. Būtina sudaryti sąlygas choreografų talentams skleistis ir plėtotis.“ Jei šią Pastoro mintį surašytume stulpeliu, gautume net dešimties teatro veiklai svarbių pareigybių sąrašą. Prie jų priskirkime dar fotografavimą ir libretų rašymą, kurio choreografai neretai imasi patys.
Pastoras sąmoningai vengia tradicinės takoskyros tarp „meninių“ ir „techninių“ užduočių, „statytojų“ ir „atlikėjų“, o suteikia laisvą pasirinkimą ir natūralią erdvę kiekvieno individualiems gebėjimams. Todėl, rengiant pirmąją choreografinių miniatiūrų premjerą, pasitelkiamas „dirbtuvių“, kaip produktyvios veiklos formos, įvaizdis. Jis leidžia suvokti choreografijos pradžiamokslį veikiau kaip savotišką amatą, nei aukštojo meno rūšį. Kaip būtinas sąlygas kūrybai atsiskleisti Pastoras įvardija laisvanorystę, stiprias asmenines paskatas ir didelę veikimo laisvę: „Choreografinės dirbtuvės turėtų būti neatsiejama savitą meninį įvaizdį siekiančios ugdyti baleto trupės dalis. Visi projekte nusprendę dalyvauti artistai turi tai daryti visiškai savanoriškai ir taip įtikinti kitus ne vien imtis kūrybinio darbo, bet skirti tam papildomų pastangų. Laisvė įgyvendinti meninius ir organizacinius sumanymus atskleis didžiulį trupės potencialą. Be naujų kelių, naujų raiškos formų, naujos kalbos paieškų baletas būtų neįdomus menas, – nepateikdamas žiūrovams staigmenų ir iššūkių, jis būtų miręs menas. Pagrindinė šalies baleto trupė turėtų ne tik rodyti didžiuosius, pripažintus veikalus, bet ir išlikti kūrybinga, ieškoti savitų, unikalių meninių sprendimų, pristatyti naujų choreografų, geriausia iš pačios trupės, kūrinius. Todėl tapęs Lietuvos nacionalinio baleto meno vadovu, iškart pasiūliau steigti kasmet vykstančias choreografines dirbtuves.“
***
Eglė Špokaitė premjerai parengė lietuvių kilmės amerikietės Vilijos Putrius choreografinę miniatiūrą „Kame stiprybė?“. Jos mintys ir įžvalgos apie jųdviejų bendrą darbą, apie žodžius, jausmus ir būsenas šokyje – sugulė į nedidelį monologą:
„Nelabai įsivaizduoju, ką galėtų reikšti bendras darbas. Visada vienas yra choreografas, o kitas – atlikėjas, bent jau mano praktikoje taip visuomet buvo. Bet artistas visada prisideda prie kūrybos. Galbūt, kai žmonės kartu kažką bando, eksperimentuoja, įmanoma kolektyvinė kūryba. Bet Vilijai tai ne pirmas bandymas, ji dirba ir kaip baletmeisterė, turi patirties. O aš esu šokėja, šokanti ne su pirmu baletmeisteriu – pavadinčiau tai tipišku klasikiniu atveju. Mūsų miniatiūros choreografija yra šiuolaikiška, jos idėja išreikšta Paulo Coehlo žodžiais. Tačiau tai Vilijos idėja, o aš stengiausi ją perteikti ir taip prie jos prisidėjau.
Manyčiau, kad bandyti atpasakoti šiuolaikinės choreografijos kūrinio koncepciją yra pavojinga, nes žodžiai ją visada šiek tiek iškreipia. Būtent šokiu galima pasakyti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Kai pabandai išreikšti žodžiais, labai dažnai idėja ir mintis skamba primityviai. Scenos vyksmo jokiu būdu negalima suvokti tiesiogiai – mūsų atveju svarbiausia yra choreografija, o ne filosofija. Šiuolaikinėje choreografijoje pastebiu labai didelę siekiamybę atitolti nuo siužeto, nuo žodžių; siekiamybę išreikšti mintį vienu ar dviem žodžiais, ne daugiau.
Gali pasirodyti, kad nežinau, ko noriu, bet iš tikrųjų žinau labai gerai: mano šokis išreiškia būseną, o ne jausmus ir emocijas – kaip tik jų aš vengiu. Dėl to kildavo dažnas konfliktas, kai šokau teatro scenoje kaip balerina. Aš nenorėčiau reikšti scenoje jausmų ir emocijų. Man atrodo, kad XXI amžiaus baletas tuo ir skiriasi nuo XX amžiaus baleto, kuriame buvo pabrėžiami jausmai ir emocijos. Šiandien aš įvardinčiau tai kaip būseną, ir tai yra truputį kitkas: jausmai ir emocijos – tai pyktis, kančia, džiaugsmas, išgyvenimai; o būsena yra tai, kas mažiau apčiuopiama, kai žmogus sako: jaučiuosi šiandien keistai, – bet negali tos savijautos įvardyti. Būsena skiriasi nuo to, ką mes jaučiame savo širdimi ir jausmais. Būsena yra tai, ko mes negalime apčiuopti ir išsakyti žodžiais, bet tokiu atveju ją galima perteikti muzika ir judesiu. Kalbant apie Vilijos pasiūlytą miniatiūros pavadinimą „Kame stiprybė?“, man artimiausias aiškinimas, kad tai – žmogaus ieškojimai, galbūt bandymas apčiuopti savąją būseną. Jei manęs kas paklaustų, sakyčiau, jog viskas slypi muzikoje, o žodžiais būsenos neįmanoma išreikšti. Tai galima tik išgirsti, ir tą būseną aš bandau perteikti kūnu.“