Praeitis yra svetimas kraštas. Tik prieš 20 metų internetas buvo nesuprantamas pokštas, skirtas mokslininkams. Kompiuteriai buvo kažkas tarp pagerintų rašymo mašinėlių ir kalkuliatoriaus, jie galėjo rodyti tekstą, bet klausytis muzikos, žiūrėti filmus ar apsipirkti nebuvo jokių galimybių. Muzikos klausytis galėjai iš kasečių arba kompaktinių plokštelių grotuvuose. Amerikos spaudoje nebuvo jokių užuominų apie Al Qaedą ir Osamą Bin Ladeną. Kinijos ekonomika nesiekė net vienos aštuntosios to, kas yra dabar. CNN buvo vienintelė visą parą rodanti žinių televizija.

Prisimindami 1992-uosius, suvokiame, kad dėl kelių technologijos stebuklų ir pakitusios politinės ekonomikos šiandien gyvename visai kitame pasaulyje. Bet keista, kad per tuos 20 metų išoriškai pasaulis beveik nepasikeitė (išskyrus kompiuterius, televizorius, telefonus ir muzikos grotuvus), bet kuriuo atveju daug mažiau nei per kitus XX a. dvidešimtmečius. Praeitis – tolimas kraštas, bet netolima praeitis – 10-asis dešimtmetis ar 200o-ieji atrodo beveik tapatūs dabarčiai. Tai pirmas didysis šių laikų kultūros istorijos paradoksas.

Prieš du dešimtmečius

Atsukite juostą atgal ir atkurkite į dviejų dešimčių metų atkarpas padalyto XX amžiaus vaizdą. Neįmanoma supainioti 1972-ųjų fotografijų arba filmų – tų milžiniškų žandenų, platėjančių kelnių ir didelių apykaklių, tuometinių sportinių drabužių, cigarečių bei automobilių ir 1992-ųjų. Grįžkite dar 20 metų atgal, į laikus prieš rokenrolą, kontracepcines tabletes ir karą Vietname, kai abiejų lyčių amerikiečiai nešiojo skrybėles, o jų automobiliai buvo milžiniški ir papuošti įspūdingais „pelekais“. Vėl bus akivaizdu, kad neįmanoma supainioti 1952 ir 1972 metų. Grįžkite dar labiau į praeitį ir įsitikinsite, kad kiekvienam istorijos momentui būdingos formos ir garsai visiškai skiriasi nuo dar ankstesnių, nesvarbu, tai drabužiai, šukuosenos ar automobilių reklama. Prieš tuos dvidešimt metų visiškai viskas atrodė kitaip.

Ketvirtajame dešimtmetyje Niujorke statyti pastatai („Chrisler Building“, „Empire State Building“) visai neprimena pastatytų iškart po 1910-ųjų Centrinės stoties ar „Woolworth Building“, nei tų, kurie iškilo 6-ajame dešimtmetyje (JT pastatas). Kiekvienas iškart sugebės atskirti 6-ojo dešimtmečio filmus nuo sukurtų dviem dešimtmečiais anksčiau ar vėliau. Kai anglakalbę literatūrą atnaujino Jamesas Joyce’as, Virginia Woolf, F. Scottas Fitzgeraldas ir Ernestas Hemingway’us, didieji vos prieš 20 metų parašyti romanai – Henry Jameso „Ambasadoriai“ (1903) ir Edith Wharton „Žaidimų namai“ („The House of Mirth“, 1905) atrodė visai kitos epochos liekanos.

O dabar pabandykite rasti ryškių skirtumų tarp 2012 metų ir 1992-ųjų. Kinas, literatūra ir muzika niekad anksčiau nesikeitė taip nedaug. Lady Gaga užėmė Madonnos vietą, o Adele perėmė lazdelę iš Mariah Carey, bet negali pasakyti, kad skirtumas milžiniškas. Garsieji prieš 20 metų parašyti literatūros kūriniai – Douglaso Couplando „X karta. Pasakojimai akceleracijos visuomenei“, Martino Amiso „Laiko strėlė“ – visai neatrodo atgyvenos.

Išskyrus retas išimtis, 10-ojo dešimtmečio pradžios (net 9-ojo pabaigos) automobilių išorė dabar neatrodo nebemadinga. Žinoma, egzistuoja išimtys – iš tikrųjų nauji kultūros reiškiniai, neturintys nieko bendra su skaitmeninių technologijų raida, bet jos tokios retos, kad tik patvirtina taisyklę. Kadaise nebuvo tokių ypatingų serialų kaip „Sopranai“. Šiukšlių perdirbimas dar nebuvo tapęs kasdienybe. Vyrai dažniau dėvėjo kaklaraiščius. Madingos ponios ne taip noriai rodė krūtines ir liemenėlės petnešas, rečiau nešiojo batus su nepaprastai aukštomis pakulnėmis. Buvome lieknesni, turėjome mažiau tatuiruočių ir auskarų įvairiose vietose. Na, regis, ir tiek.

Mados istorijos pabaiga

Neatsitiktinai lygiai prieš 20 metų Francis Fukuyama išleido garsią knygą „Istorijos pabaiga“, kurioje įrodinėjo, kad pasaulyje po Šaltojo karo triumfuoja liberalioji demokratija. Tai turėjo būti didžiųjų politinių permainų pabaiga. Gal taip, o gal ir ne. Bet mene, pramogų ir stiliaus sferose ta keista stagnacija, trunkanti jau dvidešimt kelerius metus, iš tikrųjų skamba kaip kultūros istorijos pabaiga.

Gyvename epochoje, kur niekas nėra visiškai nauja, bet iš tikrųjų nėra ir pasenę: mums viskas tinka. Atrodo, lyg visa ta kultūra būtų užmigdyta, lyg jau dešimtmečius klausytumės tos pačios nutrintos plokštelės. Kas vyksta? Tam tikra prasme susiduriame su pasąmoninga visuomenės reakcija į technologijų, geopolitikos ir ekonomikos naujienas. Mūsų sugebėjimas suvokti nuolatines permainas yra ribotas ir šiuo metu esame jomis persisotinę. Kai internetas, išmanieji telefonai, Kinijos raida, Rugsėjo 11-oji ir krizė trikdo ir keičia mūsų gyvenimą, savo viltis ir svajones kaip niekad anksčiau siejame su tuo, kas kultūroje atpažįstama ir sava.

Jei ši stiliaus blokada yra tik atokvėpio akimirka, nostalgiška reakcija į revoliucines permainas, tai laikui bėgant, kai jau priprasime prie naujovių, viskas turėtų sugrįžti į normą. Tokiu atveju, tai, ką dėvime dabar, kuo dabar važinėjame ir ką gaminame, 2032 metais bus visai nemadinga. O gal ir ne. Gal tie du stagnacijos dešimtmečiai nėra laikinas trikdis, bet greičiau nauja kryptis, lėtinės civilizacijos ligos pradžia, apetito naujovėms praradimo išraiška. Juk tokių permainų jau buvo istorijoje. Turiu omenyje tuos laikus, kai visos didžiosios kultūros – Egipto, majų, islamo, prancūzų, osmanų, britų – nebesugrįžtamai įžengdavo į ilgalaikės brandos būseną.

Panašią dinamiką galima įžvelgti ir politikoje. Tuo pat metu, kai kinas, muzika, menas ir taikomoji dailė pradėjo mėgautis senamadiškomis formomis ir temomis, amerikiečiai įsimylėjo kerinčią Ronaldo Reagano viziją, žadančią paprastesnę, laimingesnę „senoviškai“ valdomą šalį. Respublikonų mantra iki šiol nepasikeitė: „Mažiau valstybės, mažiau mokesčių.“ Didieji protesto judėjimai taip pat primena praeities perdirbinius. Populistinį ir kairės, ir dešinės įniršį skatina beprecedentinė ekonomikos stagnacija: vidutinės amerikiečių pajamos per 20 metų visiškai nepasikeitė.

„Juo labiau daiktai keičiasi, tuo labiau lieka tokie patys.“ Šis posakis visada reiškė, kad nuolatinės naujovės mūsų gyvenime bei permainos – tik paviršutiniškos, o esmė niekad nesikeičia. Bet dabar šis posakis įgyja visai kitą prasmę: juo labiau keičiasi kai kurie dalykai (technologijos, globali geopolitinė situacija), tuo labiau kiti (stilius, kultūra) išlieka tokie pat.

Minutę, čia kažkas nesusieina. Net jei mus ir ištiko stiliaus paralyžius, dabar vis daugiau žmonių nei kada nors istorijoje skiria daugybę laiko ir energijos tam, kad tobulintų savo asmenišką, išskirtinį stilių.

Katastrofos vardas japiai

Kodėl taip atsitiko? 1984 m., praėjus keliems metams po to, kai buvo sugalvotas terminas japis (yuppie), viename straipsnyje parašiau: „Japiai tam tikra prasme yra heteroseksualūs gėjai. Apskritai, gėjai buvo pirmieji viduriniosios klasės atstovai, kuriantys namų ūkius, kur uždirbdavo du asmenys. Jie pradėjo miestų gentrifikacijos procesą, buvo kūno kulto iniciatoriai, pirmi stropūs sporto klubų lankytojai, madingos namų šeimininkės, rafinuoti, bevaikiai pasaulio piliečiai.“ Gėjai buvo gyvenimo būdo avangardas, mes nusekėme jų pėdomis.

Tą patį galime pasakyti ir apie menininkus, kuriuos mėgdžiojome ne todėl, kad mėgome meną, bet greičiau todėl, kad pavydėjome jų gyvenimo stiliaus. Devintajame dešimtmetyje apleistų sandėlių ir uždarytų fabrikų Niujorko kvartalo SoHo transformacija į prabangių butų, butikų ir elegantiškų restoranų erdvę tapo miestų atnaujinimo prototipu ir pavyzdžiu, radusiu mėgdžiotojų JAV ir visame pasaulyje.

Geras skonis demokratizavosi. Esminis dešimtmetis (1985–1995 metai) prasidėjo kartu su senoviškai atrodančiais Michaelo Graveso firmai „Alessi“ suprojektuotais virduliais, kurių buvo parduota per milijonas vienetų. Paskui sekė elegantiškų prekės ženklų – „Gap“, „Ikea“, „Urban Outfitters“ pritaikymas masinei rinkai, knygynai „Barnes and Noble“, kavinės „Starbucks“ išgyveno staigų augimą. Paskui pirmajame naujo amžiaus dešimtmetyje pamatėme, kaip kabeliniuose kanaluose dauginasi namų interjerui, madai ir valgio gaminimui skirtos laidos. O kas nulėmė neįtikėtiną serialo „Reklamos vilkai“ („Mad Men“) sėkmę? Ne scenarijus ir ne herojai, o dizainas ir kostiumai, paverčiantys fetišu 7-ąjį dešimtmetį.

Milijonai žmonių lanko firmines „Apple“ parduotuves (2001 m. buvo tik viena „Apple Store“, dabar jų 245) ne tik todėl, kad nusipirktų aukštos kokybės technikos, bet ir tam, kad pasimėgautų, lyg piligrimai įkvėptų ypatingos tobulos stiliaus šventovės oro. To permatomo, nugludinto, perdėtai elegantiško stiliaus, kuris kvepia „šiuolaikiškumu“ ta prasme, kad „Apple“ krautuvės primena 1968 m. Stanley Kubricko filmo „2001-ųjų kosminė Odisėja“ dekoracijas. Tiksliau, jos daugina XXI amžiaus pradžios įvaizdį, tokį, kokį jį visi įsivaizdavo XX a. viduryje. Daugelis tų „Apple“ gerbėjų, jaunų ar bent jaunos dvasios žmonių, užeina ten, kad pajustų ateities dvelksmą, o paskui grįžta į savo tariamą senamadišką gyvenimą.

Tie du svarbiausi kultūros reiškiniai – ketvirtį amžiaus užšaldytos stiliaus inovacijos ir beveik pandemiškas stiliaus apsėstumas – reiškiasi kartu. Tai kitas didis šiuolaikinės kultūros istorijos paradoksas.

Kaip jau užsiminiau, jį būtų galima paaiškinti tuo, kad nerimą keliančių technologinių ir kitokių permainų akivaizdoje mums reikia kažko, kas leistų pasijusti saugiau. Bet yra ir ekonominė priežastis: stilingų produktų pramonė siekia stabilumo ir numatomumo garantijų.

Niša kiekvienam

Greitos ir radikalios simpatijų permainos didina įmonių veiklos išlaidas, net gali kelti grėsmę. Viena priežasčių, kodėl per pastaruosius 20 metų taip nedaug pasikeitė automobilių pramonė, yra ta, kad ji kovoja už išlikimą. „Starbucks“ nenori kas dvejus ar trejus metus atnaujinti savo kavinių. Kas būtų, jei staiga iš mados išeitų džinsai? Galbūt kapitalizmas ir remiasi nuolatine kūrybiška destrukcija, bet jokia įmonė nenori tapti jos auka.

Vienintelis dalykas, kuris per du pastaruosius dešimtmečius radikaliai pasikeitė, sutampa su tuo, kas pasikeitė kino, knygų ir muzikos srityje, – būtent būdas, kaip tai gaminama ir platinama, bet ne išvaizda, skambesys ir pobūdis. Šis demokratizavimas gimdo dvi labai skirtingas, bet viena kitą papildančias pasekmes. Viena vertus, šalyje, kur didžioji gyventojų dauguma visada manė, kad priklauso viduriniajai klasei, beveik visi, galintys sau tai leisti, dabar perka stilingus produktus. Kita vertus, pirmąkart visi, turintys ne tokius standartinius interesus, lengvai gali juos kultivuoti internete.

Regis, įžengėme į uždarą ratą: ekonomikos ir inovacinis progresas stagnuoja (išskyrus IT), o tai verčia mus gręžtis į praeitį. Šitai savo ruožtu didina ekonomikos stagnaciją.

Visada tikėjau, kad istorija juda kaip švytuoklė. Tad gal jau artėjame prie kultūros epochos, atsidūrusios prie ženklo „nuolat tas pats“, pabaigos? Kartos, sukėlusios tą ledynmetį, pamažu išeina, o JAV ir kitos turtingos šalys gal jau atsidūrė dar vienos neįtikėtinų naujovių bangos išvakarėse. O gal būtent taip ir baigiasi Vakarų civilizacija: ne trenksmu, o ilga nostalgiška dejone?

Pagal „Courier International“ parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.22 (990), 2012-06-01