Pastebėjimai be išvadų

Ramūnas Pronckus
Labas. Kaip pastebėjai – savo pažadus pildau. Visą praėjusią savaitę kiekvieną dieną siunčiau tau žinutes apie potyrius, filmus ir įžvalgas 65-ajame Kanų kino festivalyje. Rašau ir toliau. Įspėju – tai tik fragmentai ir detalės. Apibendrinimus dvyliktą dieną pateiks žiuri. Pranešiu ir apie juos.


Gegužės 21-oji, pirmadienis, šešta diena

 

12.01. Vienas tyrimas parodė, kad žmonių, gyvenančių absoliučioje tamsoje, paros trukmės suvokimas pasikeičia. Jiems atrodo, kad para trunka net 48 valandas. Dauguma žmonių Kanų festivalyje didžią dalį šviesaus paros meto praleidžia kino salėje. Diena nebesiskiria nuo nakties, pirmadienis nuo sekmadienio ir atvirkščiai.

 

13.30. Buvau nusistatęs prieš Rachido Djaïdani „Susilaikymą“ („Rengaine“). Neleidau sau žiūrėti filmo nuolankiai, vis nervinausi ir mintyse spjaudžiausi. Tautinių mažumų problematika vis dėlto yra mažuma lietuvio minčių platybėse. Filmas pabrėžtinai politiškai nekorektiškas, pilnas dviprasmybių, autoriai juokiasi iš lingvistinių tabu ir apskritai kvailų įsitikinimų. Plojimai truko kelias minutes. „Režisierių savaitės“ gerbėjai švilpė, trypė. Plojau ir aš. Režisieriai, o ypač prancūzai, retai būna saviironiški.

 

16.55. Jeigu pažiūrėtume į situaciją iš arčiau, valandą stovėti lietuje ir laukti kažkokio filmo yra absurdas. Net tai suprasdamas stoviu ir laukiu.

 

18.40. Prisimeni tas filmų scenas, kai ligoninėje praneša, kad personažo artimasis mirė? Žmonės verkia, daužosi ir rėkia, suklumpa ant žemės. Michelio Franco filmas „Po Liusijos“ („Después de Lucia“) prasideda scena automobilyje. Kažkas už kadro vardija, kas automobilyje pataisyta. Tada vyras ilgai važiuoja tuo automobiliu, sustoja vidury sankryžos ir išlipa. Tik vėliau paaiškėja, jog tame automobilyje žuvo jo žmona ir, jį sutaisęs, draudimas atidavė savininkui. Ši (pirmoji) ir paskutinė filmo scena, kurioje tas pats vyras plaukia valtimi, yra netekties jausmo esencija.

 

18.45. Taip, iš pradžių atrodo, kad filmas apie netektį, bet vėliau kamera ilgam sustoja prie vyro dukters. Tėvas yra filmo prologas ir epilogas. Tai, ką patiria dukra mokykloje, ir aprašyti sunku – patyčios, žeminimas, prievartavimas. Kai kurias scenas vos galima ištverti. Kyla klausimas, ar reikia tai žiūrėti? Beje, Liusijos vardas filme nė karto ir nesuskamba, nes šis filmas pasakoja apie tai, kas vyksta po to, kai Liusijos jau nebėra. Kai gyvenime viskas sugriūna praradus artimą žmogų, tai tarsi įrodo ne kokia „įtakinga“ yra mirtis, o koks svarbus buvo tas žmogus.

 

22.05. Kartais ekrane emocijų per daug. Aktorių veidai tokie dramatiški, jų veiksmai tokie beprotiški, kad dirgikliai nebejaudina, o ima erzinti. Toks jausmas gali apimti žiūrint Sandrine Bonnaire „Netekties beprotybę“ („J’enragé de son absente“), rodomą programoje „Kritikų savaitė“. Galbūt visi aktorių veiksmai filme buvo metafora? Net ir tai jų neatleidžia nuo atsakomybės elgtis bent minimaliai motyvuotai ir logiškai.

 

22.15. Abu filmai apie netektį, bet tarp jų – gili emocinė praraja. Skirtumas maždaug toks: „Po Liusijos“ yra druska ant žaizdos, o „Netekties beprotybė“ – druska, ir tiek.

 

Gegužės 22-oji, antradienis, septinta diena

 

12.49. Kai kuriems filmams naivumas ir sąlyginis kvailumas atleistinas. Juostai „Didi diena“ („Le Grand soir“, rež. Benoit Delepine, Gustave Kervern) atleido salė, atleidau ir aš. Yra talentų, kurie savo snukiais (toks žodis tinkamesnis kalbant apie personažus-veltėdžius) bet kokį pasakojimą gali padaryti prasmingą. Tokie žmonės vadinami talentingais aktoriais.

 

17 val. Jaučiasi, kad šiandien Kanuose vyks kažkas ypatingo. Centrinėje gatvėje būriuojasi paauglių minios. Merginos laukia Brado Pitto. Tikiu, net už kelių šimtų metrų jų klykimas praneš, kad jis jau pasirodė.

 

19.10. Antonio Mendezo Esparzos „Ten ir čia“ („Aquí y allá“), rodytas „Režisierių savaitėje“, stiliumi, maniera, tonacija, melodija, forma, spalvomis niekuo nesiskiria nuo šimto kitų lėtų, perdėtai natūralistinių ir lyriškai tikroviškų „meninių“ filmų. Dalis žmonių, matyt, jais mėgaujasi ir, kankindamiesi arba ne, kažką atranda. Tam mano organizmas dar nepasiruošęs arba paprasčiausiai nėra sutvertas.

 

20.03. Dvi viena kitą papildančios išvados: 1. Kanuose didžiausia koncentracija žmonių su kostiumais ir moterų su aukštakulniais; 2. Kanuose yra didžiausia mokėjimo ir nemokėjimo vaikščioti aukštakulniais amplitudė.

 

00.15. Nežinau, ar filmo „Mūsų vaikai“ („À perdre la raison“) autorius Joachimas Lafosse’as nusprendė iškelti klausimą, kodėl moteris gali ryžtis nužudyti savo vaikus. Nežinia, ar jis į jį atsakė, man regis, tai nėra taip ir svarbu. Keturių vaikų motina po truputėlį pavargsta, klimpsta į depresiją, praranda savivertės jausmą. Tai – nuovargio ir depresijos studija be superlatyvų. Dramą kuria ne daugybė sudėtingų ir painių įvykių, o kasdienybė, pats gyvenimas.

 

00.26. Vienoje „Mūsų vaikų“ scenoje pagrindinė veikėja (aktorė Emilie Dequenne) važiuoja automobiliu ir apsiverkia. Nieko daugiau šioje scenoje ir neįvyksta. Tai vienas iš retų atvejų, kai skausmas ekrane pagrindžia Godard’o mintį, jog „kinas yra tiesa 24 kadrus per sekundę“.

 

Gegužės 23-ioji, trečiadienis, aštunta diena

 

12.45. Kai žiūrėjau Jaime Rosaleso „Sapną ir tylą“ („The Dream and the Silence“), pagavau save galvojantį apie viską, bet ne apie filmą. Ar tai reiškia, kad esu abejingas viskam, kas nekelia įtampos? Kodėl mano mintys taip greit nuklydo į buitį? Tikėtina, kad toks buvo kūrėjų tikslas – retai žmogus turi laiko tiesiog pabūti su savimi.

 

16.05. Čia įsivyravo keista ir labai juokinga tradicija. Kiekvienas konkursinės ir „Ypatingo žvilgsnio“ programos filmas prasideda trumpu Kanų festivalio vaizdeliu, kurio pabaigoje pasirodo festivalio logotipas – „Palmės šakelė“. Dalis salės ima entuziastingai ploti. Tai – meilės ir pasigėrėjimo plojimai. Prasideda filmas, jo pradžioje rodomi įstaigų, kurios jį prodiusavo, logotipai. Tuomet pasigirsta ironiški plojimai tų, kurie anksčiau neplojo. Ir taip su kiekvienu ženklu. Kaip skiriasi entuziastingo ir ironiško plojimo garsas, – tema, verta tolesnių tyrimų. Beje, mano teorija tokia: pirmieji ploja prancūzai, o paskui visas pasaulis iš jų juokiasi.

 

21.15. Klasikos programoje – Roberto Rossellini „Kelionė į Italiją“ („Viaggio in Italia“). Prieš seansą buvo kelis šimtus kartų prancūziškai ir vieną kartą angliškai patvirtinta, jog tai šedevras. Tokie žodžiai įpareigoja ir trukdo žiūrėti filmą. Kiek kino istorijoje yra šedevrų? Ar šedevrų kiekis ribotas? Kas kiek metų peržiūrimas šedevrų sąrašas? Ar įmanoma iš jo iškirsti? Jei būtų sukurta dabar, „Kelionė į Italiją“ pakliūtų į konkursinę programą, tačiau ne todėl, kad šedevras, o todėl, kad tokių filmų niekas nebekuria.

 

21.18. Kokių? Tokių paprastų. Dabar režisieriai nori pasakyti labai daug. „Kelionė į Italiją“ pasakoja mažai ir šykščiai. Taupumas ir kuklumas tuo metu dar laikyti vertybe. Kanai yra kaip tėvai, kurie liepia elgtis gražiai, bet patys taip nesielgia.

 

23.58. Tokio nuoširdaus juoko salėje šiais metais Kanuose dar nebuvo. Žiūrėdami Beno Wheatley „Turistus“ („Sightseers“) žiūrovai trypė kojomis ir švilpė. Nemeluosiu, pirma žmogžudystė nustebino, antra suerzino, o kitos jau buvo visai malonios.

 

00.02. Tai „Režisierių savaitės“ filmas. Porelė pusėtinai simpatiškų britų išvažiuoja kelionėn su nameliu ant ratų. Pirmą žmogų suvažinėja netyčia, o tada lyg iš malonumo, lyg iš reikalo ima žudyti tuos, kurie pasitaiko jų kelyje. Nužudo nedaug, ne taip ir išradingai, tačiau su meile ir energija.

 

Gegužės 24-oji, ketvirtadienis, devinta diena

 

13.59. Etatinis Kanų festivalio dalyvis Kenas Loachas nesensta. Jis vis dar tiki žmogaus sugebėjimu pasikeisti ir pasitaisyti. „Angelo dalis“ („Angels Share“) gali būti palaikytas nukvaišusio žmogaus svaičiojimu ir paminklu kino melodramatiškumui ir naivumui. Tebūnie. Per devynias dienas pirmą kartą iš salės išėjau nusiteikęs viltingai. Neįtikėtina, kaip režisierius gali net kvailus įvykius paversti įtikinamais. Tai geba Allenas, Almodóvaras, Kaurismäkis. Tai gali ir Loachas, tik jo potėpis pats paprasčiausias, baltos spalvos.

 

15.30. Visur gerai, o Afrikoj blogiausia. „Ypatingo žvilgsnio“ filmas „Kanoja“ („La Pirogue“, rež. Moussa Touré). Būrys vyrų iš Afrikos didele valtimi (ne laivu) plaukia Ispanijos krantų link. Sugenda motoras. Visi po truputėlį pradeda mirti nuo bado, troškulio ir saulės. Lyg ir turėtų kelti įtampą, bet šiuo atveju pasiteisina patarlė, kad sotus alkano neužjaučia. Beje, filme nugirsta statistika – tokių „keliautojų“ būna 35 000 per metus, 5 000 miršta. Taip, sotus alkano neužjaučia.

 

21.21. Visada stebėjausi, kaip, pavyzdžiui, Levas Tolstojus, rašydamas kelių tūkstančių puslapių romaną, sugebėdavo jį išlaikyti vientisą. Stiliaus, formos ir turinio požiūriu. Prisiminiau tai pažiūrėjęs konkursinį „Už kalnų“ („Dupã dealuri“). Cristianas Mungiu eina tokiais mažais žingsneliais, kad, regis, stovi, bet vis tiek aplenkia žiūrovą.

 

21.23. Nepyk, bet į klausimą, apie ką šis filmas, atsakyti negaliu. Tai filmas apie tikėjimą, religiją, totalitarizmą... Bent tai matoma ekrane. Apie KĄ yra šis filmas, negaliu pasakyti. Mažo Rumunijos kaimelio tikinčių ortodoksų bendruomenė susiduria su iššūkiu, tiksliau, su moterimi, kuri abejoja jų tikėjimu. Netrukus jie įtaria šėtono darbą ir imasi pražūtingų veiksmų. Tai, žinoma, netikslu, geriausias filmo aprašymas yra pats filmas.

 

21.26. Mungiu jau yra laimėjęs „Šakelę“ už filmą „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“. Matei?

 

23.52. Paplūdimy rodo Spielbergo „Nasrus“. Sena kino juosta restauruota ir ryklys matomas ryškiai. Pajūry tokį filmą žiūrėti simboliška, juo labiau kad ekranas pastatytas vandenyje, tad žiūrint filmą matosi jūra. Nepastebėjau, ar po filmo žmonės maudėsi. Aš nusiprausiau po dušu.

 

Gegužės 25-oji, penktadienis, dešimta diena

 

12.10. Carloso Reygadaso „Už šešėlių šviesa“ („Post tenebras lux“) iš pradžių atrodo kaip eksperimentinis filmas apie viską, tačiau po truputėlį užčiuopiama istorija. Jį galima pavadinti režisieriaus apmąstymu. Gal ir kiekvienas filmas yra apmąstymas, bet šis taip ir atrodo. Kyla įspūdis, kad visas filmas – tai kameros skverbimasis į susimąsčiusį žmogų, tą, kuris bando modeliuoti situaciją ieškodamas kažkokio paaiškinimo. Aš manau, kad ta mąstanti būtybė yra nusikaltėlis, kuris pašauna dviejų vaikų šeimos tėvą. Jis filmo pabaigoje tiesiogine to žodžio prasme nusirauna galvą. Matyt, neradęs savo veiksmų pateisinimo, išteisinimo ir atgailos. Bet nebūtinai taip. Pabaigoje rodoma, kaip moksleiviai žaidžia regbį. Paskutiniame kadre vienas jų pasakė kažką apie komandą ir individus. Prisiminiau tas Parulskio eilutes apie du ir kartu.

 

12.17. „Dviem žmonėms šiame pasaulyje neįmanoma išbūti kartu. O jei įmanoma, tai tik dviem.“ Kažkaip taip. Dabar man atrodo, kad filmas būtent apie tai.

 

12.26. Kartais kalbėti apie tai, apie ką yra filmas, beprasmiška. Bet būtent todėl atsiranda prasmė apie tai kalbėti.

 

14.39. „Už šešėlių šviesa“ – tai kalbėjimas pro ašaras. Nemetaforiškai. Kai žiūrėsi, suprasi, ką turiu omeny.

 

19.10. Ilgai galvojau, ką galima pasakyti apie filmą, kurio tempas man buvo ir lieka nesuvokiamas. Sergejaus Loznicos „Rūke“ („V tumane“) dialogai pasižymi tokiomis ilgomis pauzėmis, kad išgirdęs antrą sakinį jau būni pamiršęs pirmąjį. Kovoti su tokiu tempu praktiškai neįmanoma. Dar nemačiau, kad iš konkursinio filmo būtų išėję tiek daug žmonių.

 

19.15. Spaudos konferencijoje „Rūke“ režisierius filmo temą apibūdino taip: „Žmogus kartais negali padaryti nieko. Apie tai ir yra filmas.“ Kartais paaiškinimas galėtų būti prieš filmą, tuomet žinotum, ko ieškoti.

 

20.25. Jei kiekvienas žiūrovas skirtų bent šiek tiek daugiau dėmesio, bent dalelę to, ką skyrė kūrėjai, blogai vertinamų filmų nebūtų. Tam tikra prasme tą patį galima pasakyti ir apie žmones.

 

 

 

Gegužės 26-oji, šeštadienis, vienuolikta diena

 

01.03. Nors nepretenduoju į rašytojus, nepagalvok, siekdamas pagrįsti tylą, cituoju Charlesą Bukowskį: „Geras rašytojas žino, kada nerašyti.“ Šiandien bent tiek buvau „geras rašytojas“.

 

01.20. Beje, „Ypatingo žvilgsnio“ konkursą laimėjo „Po Liusijos“, specialųjį žiuri apdovanojimą – pankai su „Didžia diena“. „Euroviziją“, girdėjau, laimėjo švedai. Didi diena ir jiems.

 

Gegužės 27-oji, sekmadienis, dvylikta diena

 

22 val. Po rungtynių žmonės sako, kad nugalėjo draugystė. Po šių metų Kanų reikia sakyti, kad nugalėjo „Meilė“. Michaelis Haneke antrą kartą laimėjo „Auksinę palmės šakelę“. Matteo Garrone ir „Realybė“ pakartojo 2008-ųjų „Gomoros“ sėkmę ir atsiėmė antrąjį savo gyvenime Kanų Didįjį prizą. Žiuri geriausiu režisieriumi paskelbė Carlosą Reygadasą („Už šešėlių šviesa“), žiuri prizas skirtas Kenui Loachui („Angelo dalis“). Geriausias aktorius – Madsas Mikkelsenas („Medžioklė“), geriausios aktorės apdovanojimas skirtas „Už kalnų“ duetui – Cristinai Flutur ir Cosminai Stratan. Šis filmas pelnė apdovanojimą ir už geriausią scenarijų.

 

22.36. Stebiu storą žmogų greito maisto restorane. Didžiausią mėsainį jis suvalgė lygiai dešimčia kąsnių. Vienuolikto prireikė ant rankos nukritusiam salotos lapeliui. „Palmės šakelei“ reikėjo dvylikos. Pavalgiau. Pavargau. Labanakt.

 

Kanai


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.