Gyva (ne)paroda

Karolina Tomkevičiūtė
Jau pats parodos pavadinimas „PRO-“ užsimena apie įvairiapuses šio PROjekto kryptis. Neužbaigtas žodis palieka laisvės ne tik menininkų saviraiškai, bet ir žiūrovų interpretacijoms. Todėl tai savotiškai patogi pozicija abiem pusėms.

Vis dėlto ši paroda nėra tradicinė ekspozicija, tai yra ir PROcesas – ekspozicija nėra stabili. Jaunieji kūrėjai susibūrė siekdami išrasti naują PROduktą, kurio atspirties tašku tapo nuolat kintančio kūrybinio konteksto paieškos ir tarpdiscipliniškumas. Taigi tokia strategija žadina smalsumą į „PRO-“ užsukti ne kartą ir įsitikinti, ar pažadai apie gyvą ekspoziciją materializavosi.

 

Pirmasis mano vizitas, kuriame dalyvavo ir patys kūrėjai, įvyko dar prieš oficialų atidarymą. Jau tuomet paaiškėjo, kad vienas iš PROjekto tikslų – skatinti diskusiją ir reakciją – tikrai bus įgyvendintas. Menininkams kalbant apie kūrinius, kilo ginčų ir abejonių dėl tarpdiscipliniškumo ir ar jis atsiskleidžia pristatomuose kūriniuose. Todėl buvo smagu klausyti, kaip jaunoji karta drąsiai gina savo poziciją ir sugeba taikliai įžodinti mintį. Yra vilčių, kad šie autoriai ateityje per savo personalinių parodų atidarymus žodžiais nesugadins kūrinių ir netėkš žiūrovams „tegul už mane kalba mano darbai“. O ką darbai kartu su menininkais kalba „PRO-“ parodoje?

 

Nuolatinė kūrinių ekspozicija labai įvairi formos aspektu: pristatoma tapyba, objektai, videodarbai, perfomansai ir jų dokumentacijos. Išraiškos formų sukeltą chaotiškumą suvaldo tema – kūrinius daugiau ar mažiau jungia kalbėjimas apie ribas ir virsmus. Ir nebūtinai tiesioginius. Menininkai atsigręžia į jau seniai populiarius ir daugelio tyrinėtus problemos „kampus“, tačiau bando juos nugludinti savaip. Pavyzdžiui, Božena Miežionis kūriniu „Paroda“ pabandė išprovokuoti didžiųjų Lietuvos dienraščių skaitytojus. Menininkė įdėjo skelbimus į realius laikraščius, kur klausė, ar žmonėms įdomus galerijose ir muziejuose rodomas menas, o jei ne – kvietė juos pakeisti susidariusią situaciją atnešant savo kūrinį į būsimą parodą. Atrodo, ideali proga visiems tiems meno „žinovams“, kurie dažnai pamano „ir aš taip galiu“. Vis dėlto nauji meno genijai neatsiliepė, todėl „PRO-“ eksponatais tapo laikraščiai su menininkės skelbimais, nebyliai liudijančiais apie kultūrinę apatiją.

 

Gintarė Vadeikytė taip pat ėmėsi populiarios ir vis dar intriguojančios temos: fotografijų serijoje „POP-Porn“ menininkė įamžino kadrus iš muzikinių vaizdo klipų. Ji fiksavo erotizuotą moters kūną. Klipe buvęs tik fonu, nuotraukose kūnas tampa pirmo plano veikėju – pakeitęs kontekstą kitaip ir atsiskleidžia. Apnuogintos krūtinės ir užpakaliukai vaizdo klipuose priimami tarsi savaime suprantami atributai, tačiau atsijoti ir perkelti į galerijos erdvę jie skatina diskusiją apie moters, kaip objekto, pozicionavimą bei tiria, kas ir kaip gali būti meno kūriniu. Gabrielės Gervickaitės objektas „Protinė kartoteka“ vilioja paklaidžioti tarp sąmonės ir pasąmonės. Menininkė į medinės kartotekos stalčiukus uždarė gausybę neaiškios paskirties pailgų artefaktų. Jie trikdo, nes primena kūno dalis (galūnes), nurodo į kažką nežinoma, todėl turbūt slapta, galbūt kam nors siejasi su erotika. Žiūrovas svarbus ir tuo, kad kiekvienas, atidaręs jį sudominusį stalčiuką, kuria naują kartotekos pavidalą.

 

Stebėtojo intervencija neišvengiama ir Antano Stančiaus instaliacijoje „Pro šalį“. Baltas stačiakampis galerijos kampe reaguoja į PRO šalį einantį žiūrovą ir jo plokštumose nušvinta žodžiai simuliakras ir simuliacija. Paradoksalu, akivaizdu ir taip kasdieniška. Akivaizdus melas primena apie sugebėjimą pamatyti. Simuliacijos užuominų yra ir Andrėjos Šaltytės videokūrinyje, kuriame ji įamžino tapytojus. Šie pagal komandą verčiami sportuoti ir piešti tuo pačiu metu. Vienu atveju veiksmas vyksta šokių salėje, kitu – gamtoje. Menininkai bando atkartoti jiems rodomus aerobikos ar šokių judesius ir kartu paišyti. Kaip ir galima buvo tikėtis, jiems nekaip sekasi viską suderinti, kūrybos procesas išsibalansuoja ir tampa tik tapybiniu apšilimu. Tačiau aišku, kad treniruotis reikia visiems.

 

Šokėjas Denisas Kolomyckis parodoje pabandė atskleisti save kitame amplua. Todėl į „PRO-“ jis atkeliavo su keliais perfomansais, kurie, įvykę realu laiku, vėliau visą savaitę transliuojami videoformatu. Per „PRO-“ atidarymą vykęs „Transgresinis šokis“ perkėlė į galerijos erdvę muštynes, kurios, kaip ir erotiškos „POP-Porn“ nuotraukos, leidžia fiksuoti ne meno tapsmo menu akimirką. Vis dėlto vaizdajuostėje įamžintas performansas atrodo kiek dirbtinai.

 

Tai tik keli „PRO-“ kūriniai, kitą jų dalį paliksiu individualiems tyrinėjimams. Neaprašytos lieka ir netikėtos intervencijos, paskaitos, susitikimai, diskusijos, ekskursijos... Kai parodoje lankiausi antrą kartą, po Ingros Miler „Vakarėlio“ (tai viena iš „PRO-“ dalių) grindys buvo nuklotos juodais ir baltais balionais. Optiškai judanti žemė priminė, kad „PRO-“ yra gyvas ir nusiteikęs bendrauti įvairiomis formomis.

 

„PRO-“ reikia įvertinti kaip sveikintiną jaunų kūrėjų iniciatyvą, kuri tapo savotiška atsvara kitiems jaunus kūrėjus viešinantiems renginiams. Viena kuratorių prasitarė, kad šios parodos atsiradimą paskatino meno monopolijų, kurių diktuojamos sąlygos netenkina jaunų kūrėjų, įsigalėjimas. Todėl galbūt „PRO-“ bus tas mažas žingsnelis naujo PROgreso link...

 

Paroda veikia iki birželio 8 d.

Jono Meko vizualiųjų menų centras (Gynėjų g. 14, „Vilniaus vartų“ kompleksas, Vilnius)

Dirba antradienį–šeštadienį 12–20 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.