Susitikimas, gegužės 11 d. vykęs VDU menų galerijoje „101“, buvo galimybė pamatyti Modrį Tenisoną ir tiesiai iš jo lūpų išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus. Išsiaiškinta, kad į Lietuvą M. Tenisoną atvedė meilė, kad pirmuosius spektaklius menininkas kūrė būdamas vos dvidešimties, kad spektakliuose kalbėta abstrakčiomis sąvokomis, kad svarbus buvo darbas su savimi, vienų su kitais, kad pantomimos trupė veikė ir gyveno tarsi komuna. Ir kad politika nebuvo svarbi. Svarbi buvo kūryba. O susipažinus su Jerzy Grotowskio kūrybos principais paaiškėjo, kad eita tuo pačiu skurdžiojo teatro ir aktorių asmenybių ugdymo keliu. Na ir dar, žinoma, kalbėta apie dailę: M. Tenisonas ne tik mimas, bet pirmiausia dailininkas. Tad spektakliai atsirasdavo ne tiek iš žodžių, tekstų, kiek iš vaizdų.
Bandant atkurti teatro veiklą, kalbėtis apie idėjas, kūrybos procesą, politikos temas, vis dėlto atsakingi asmenys stovėjo už nugarų, kybojo ore, kol vos neišprovokavo konflikto (kaip ir filme, kur paaugliams bandant kurti savo gyvenimus ta nelemtoji nuolat suka savo grėsmingą propelerį virš galvų ir užpuola iš pasalų). Viena vertus, siekta atsiriboti nuo politikos, nes pati trupė lyg ir neturėjo jokių politinių tikslų. Tačiau ji buvo patekusi į sovietų valdžios akiratį, matyt, dėl pokalbio metu nuskambėjusio aktyvaus apolitiškumo, naujų raiškos priemonių paieškos ir abstraktaus kalbėjimo. O tai, matyt, ir buvo sovietų valdžią labiausiai erzinantys pantomimos trupės veiklos aspektai. Tad teisūs buvo ir tie, kurie teigė, jog pantomimos trupė neturėjo nieko bendro su politika, ir tie, kurie teigė, jog politika buvo svarbi trupės veiklai. Šiame konflikte pats M. Tenisonas nedalyvavo (nors anekdotas apie tai, kad jie su Jurašu ir Drilinga buvo kaltinami net ir dėl proftechnikos mokinių išdaužytų langų, nuskambėjo). Šiame susitikime jis lyg ir norėjo likti politiškai neutralus. Ir, kaip vėliau paaiškino Edgaras Klivis (šio susitikimo iniciatorius, organizatorius ir parodos kuratorius), neatsitiktinai: prisiminimai pernelyg skaudūs.
Susitikimui priartėjus prie konflikto, jam skirtas laikas baigėsi ir prasidėjo parodos „Nebyli komuna: Kauno pantomima 1966–1972“ atidarymas. Ne visai organiška kalbų sakymo dalis ilgai netruko ir greitai užleido vietą daug tinkamesnei nebyliai komunikacijai su darbais. Rengiantis parodai surinkta nuotraukų, videoįrašų, M. Tenisono piešiniai, netgi gautas pantomimos trupės sienlaikraštis „Oriri artis are“. Visi eksponatai atspindi kūrybinę pantomimos trupės veiklą ir subtiliai apeina politiškus aspektus. Bet ir vėl, akylos akies neliks nepastebėtos laisvos minties apraiškos ir politiškai nekorektiški pantomimos trupės polinkiai (kaip ir filme, tiesa, sukurtame jau atgavus nepriklausomybę, sušmėžuojantis negyvo Lenino profilis).
Bene geriausiai pantomimos trupės idėjas išreiškia Giedriaus Mackevičiaus rengtas sienlaikraštis. Kabojęs teatro fojė, kad skaityti galėtų ne tik trupė, bet ir visi susidomėję žiūrovai. Sienlaikraštyje ne tik dalintasi informacija apie naujausius trupės pasiekimus, apie menininkus ir meno naujoves (apie Aleksandro Žoromskio, Chagallo tapybą, Pendereckio muziką, Antonioni kiną, Grotowskio teatrą), bet ir paties M. Tenisono piešiniais. Įspūdingiausias 9-asis sienlaikraščio numeris parodoje vienintelis eksponuojamas visas: tekstas jame sudėtas į gulinčią žmogaus figūrą ir greta jos. Dabar ši stilizuota gulinti figūra, kurios kontūrus išryškina aplink išdėlioti laikraščio gabalėliai, o širdies vietoje žioji išdeginta skylė, atrodo kiek naiviai (kaip ir spektaklių fragmentai parodoje rodomuose vaizdo įrašuose), bet tokios raiškos svarba ir patiems kūrėjams, ir jų teatro gerbėjams akivaizdi jau vien iš istorijų apie kūrybinės laisvės sklaidą ir bendravimo su šia nebylia komuna poreikį – tas istorijas pasakojo susirinkusieji į susitikimą su M. Tenisonu.
Parodoje eksponuojama paties M. Tenisono kūryba neapsiriboja vien tik sienlaikraščio apipavidalinimu: galima pavartyti jo eskizų spektakliui „XX amžiaus capriccio“ sąsiuvinio kopiją. Piešiniai bematant patraukia judria linija, primenančia Francisco de Goya ar Stasio Krasausko grafiką, nors nuo pastarojo M. Tenisonas tyčia bėgo. Ir nors linijos ar kompozicijos turi panašumų, Tenisono darbai yra daug laisvesni, labiau valiūkiški (vis dėlto eskizai), o temos atžvilgiu, priešingai: siekiantys kelti skaudesnes temas, artimesni F. Goyos karo ciklo darbams. Ir nors tai tėra eskizų sąsiuvinis, vis dėlto šie darbai gali būti vertinami ir kaip savarankiški kūriniai. Bet to, jie puikiai atspindi jau minėtą vaizdo svarbą spektaklio atsiradimui.
Pantomimos trupės artumas vizualiems menams atsispindi ir parodoje eksponuojamose nuotraukose. Jos įdomios keliais aspektais: kaip dokumentas, kaip kūrybiško pantomimos trupės ir fotomenininkų bendradarbiavimo pavyzdys bei kaip rečiau matomi Lietuvos fotografijos mokyklos pavyzdžiai. Parodos organizatoriai labiausiai didžiuojasi galimybe eksponuoti dalį Vito Luckaus ciklo „Mimai“. Šiose nuotraukose mimai įkurdinami įvairiose aplinkose (nuo gamtos iki teatro grimo kambario), kurias užvaldo arba veido, arba kūno, arba abiejų raiška. Šios nuotraukos yra portretai, net jei nesimato fotografuojamojo veido, nes Kauno pantomimos trupės mimams pagrindinė raiškos scenoje (taigi, matyt, ir savasties raiškos) priemonė buvo kūnas. O Romualdo Rakausko ir Antano Miežansko nuotraukos yra labiau trupės, ne atskirų jos narių portretai. Mimai ir šiose nuotraukose veikia netikėtose erdvėse (nuo Dainų slėnio iki medžio viršūnės), ir šiose nuotraukose kalba savo kūnais. Tik A. Miežanskas nuotraukose jiems suteikia labiau simbolinę, o R. Rakauskas – estetinę vertę.
Tiek estetinę, tiek simbolinę reikšmes Kauno mimai turi iki šiol. Ši nebyli komuna yra ne tik vienas iš svarbių judesio teatro sovietmečiu reiškinių, bet ir nebylaus pasipriešinimo, neartikuliuojančio jokių reikalavimų, o tiesiog leidžiančio sau kūrybinę laisvę, pavyzdys. Mimai tylėjo, tačiau (priešingai nei vargšės žuvys, kurių tylos, kaip filme dainuoja Mickas Jaggeris, nesuprantame) suprantančių, apie ką buvo tylima, atsirado. O ir dabar dar įdomu pasidomėti, apie ką buvo tylėta. Tik, norint žinoti tiesą (o toje pačioje dainoje dainuojama, kad ją žinoti geriau) ar bent susidaryti visą to laiko ir pačios trupės veiklos vaizdą, parodai trūksta to nutylėto, skaudžiojo politinio dėmens.
Paroda veikia iki birželio 1 d.
VDU menų galerija „101“ (Laisvės al. 53–101, Kaunas)
Dirba pirmadienį–antradienį 13–17 val., trečiadienį–penktadienį 11–17 val.