Apie „prisislėgimą dvasiškai“

Danutė Gambickaitė
„Prisislėgti dvasiškai“, – perskaitau Kęstučio Šapokos tekste, skirtame parodai „Kad lapotų kultūros medis“, dar perskaitau „Iš esmės tai buvo gana makabriška, okultinė dvasinė praktika, prilygstanti, sakykime, nuolatiniam dalyvavimui nepažįstamų žmonių šermenyse kad ir kokiuose Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje“, – šie žodžiai atmintyje pasilieka ilgesniam laikui. Rekomenduočiau juos atsiminti ir kitiems, galvojantiems apie Gintaro Znamierovskio ir Donato Srogio parodą ilgu ir (ne)komplikuotu pavadinimu „Žmogus, kultūra, poreikiai: mylėti kultūrą – pažinti save – suprasti kitus“.

 

Prie pavadinimo dar yra ir datos „1988–2012“. Atrodo, nieko ypatingo, datos kaip datos, bet imu ir suabejoju, kaip jas šifruojant iš dvikalbio plakato užrašyti tekste: ar prie lietuviškosios dalies palikti tik „1988“, o „2012“ priskirti jau tik angliškajai, o gal ilgas ir riebus brūkšnys nuo lietuviškų 1988-ųjų iki angliškų 2012-ųjų yra jungtis arba rodyklė ir galutinis rezultatas skamba taip – „Žmogus, kultūra, poreikiai: mylėti kultūrą – pažinti save – suprasti kitus 1988 – 2012 Others Understand Oneself – Know Culture – Love Needs: Culture, Man“. Tai, kad 1988-ieji yra 2012-ieji, mano akimis – labai simboliška. Žinoma, galimi ir kiti, tikiuosi / fantazuoju, kad neatsitiktiniai, parodos pavadinimo perskaitymo būdai.

 

Aptariama paroda yra savotiškas ankstesnių parodų, pavyzdžiui, „Postmodernizmo aukoms atminti: Gintaras Znamierowski Donatas Srogis 1988–1995 m. konceptualizmas“ arba „Idealios perspektyvos triukai. Laisvalaikis, sportas, kultūra“ tęsinys. Tiksliau, visos šios parodos viena kitą papildo ir tampa savotiška trilogija, tik dar nežinau, kaip ją pavadinti. Turbūt tas nežinojimas taip pat neatsitiktinis, kylantis iš nenorėjimo pavadinti ir taip iš dalies nužudyti. Galbūt ir trilogija ne pats taikliausias pavadinimas, bet kalbėti apie naujausią dueto (ar trio) parodą be ankstesniųjų neprasminga, tad bent jau laikinam vartojimui „trilogija“ tiks. Patys autoriai vadina save lyg ir „Šapokos marginalais“, bet ši paroda jau ne pirmoji, tekstas apie ją irgi, kalbančiųjų (ir žinančiųjų) dar daugiau, tad marginalumas tampa labai sąlyginis. Galų gale, kai marginalumas tampa siekiamybe, objektu, jis praranda turėtą prasmę ir įgauną kitokią.  Pati paroda man pasirodė gerokai liūdnesnė nei „Postmodernizmo aukoms atminti“, kurioje, kaip patys autoriai teigia, jie tiesiog kvailiojo. Liūdnesnė ne perkeltine, o tiesiogine, įprastine šio žodžio prasme. Čia ne taip gerai pavyksta pritaikyti menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės tekste apie parodą „Idealios perspektyvos triukai. Laisvalaikis, sportas, kultūra“ minėtą Alfonso Andriuškevičiaus juoko kriterijų ar Eglės Mikalajūnaitės tekste „In the Mood for Love. Apie Gintaro Znamierovskio ir Donato Srogio parodą JMVMC“ esantį džiugesį. 

Šapoka tekste „Kad lapotų kultūros medis“ mini, kad Znamierovskis ir Srogis šioje parodoje atskleidžia kitą savo „blakiškosios egzistencijos“ pusę, susijusią su parodų dokumentacija, su prisislėgimu dvasiškai, su tam tikra sunkiai apibūdinama emocine būsena. Turbūt ryškiausiai ją atspindi vizualinis parodos akcentas, tapybos darbas „Šiuolaikinio meno centras“ (2011), pamėkliškai pasikartojantis bent kelis sykius. Intensyvios sintetinės spalvos, „Znamierovskio stiliukas“, senyvos sunkiai bepaeinančios moterėlės su „mondrianišku“ megztiniu kopimas stačiais įsivaizduojamo ŠMC laiptais, o kopimo tikslas – „malėvičiškas“ juodas kvadratas ir įėjimas, Petro su juodu kostiumu saugomi rojaus vartai.

 

Šiaip jau parodos stuburą sudaro šešių parodų, įvardintų kaip „Paroda 1“, „Paroda 2“, „Paroda 3“ ir t.t. dokumentacija. Dar yra kitų parodų, pavyzdžiui, „Paroda bute“ arba „Paroda rūsyje“ dokumentacija. Visas jas jungia tam tikras marginalumas, buvimas nuošalyje. Sunumeruotos parodos – tai daugiausiai smulkių liaudies dirbinių parodėlės, kuriose Znamierovskis ir Srogis, žiūrėdami metalines žvakides, popierines gėles ir medinius stabukus, turbūt visai sėkmingai dvasiškai prisislėgdavo, atlikdavo makabrišką, okultinę dvasinę praktiką ir maitindavosi tuo, kas vertė bjaurėtis.

 

Fotografinis parodų dokumentavimas – gana liūdnas reikalas. Jeigu tai nėra užsakymas, o labiau savitikslis dokumentavimas dėl savęs, tokios „šiaip sau“ fotografijos labai dažnai pamirštos ir niekam nereikalingos nugula stalčiuose. Turbūt daugelis turi panašių fotografijų, aš irgi turiu. Jas dažniausiai darydavau su įtartinu ir neaiškiu tikslu – „gal prireiks“. Ir niekada neprireikdavo, grįžusi jų dažniausiai net neperžiūrėdavau. Jeigu paroda patikdavo, fotografavimas (pats veiksmas) mane tikrų tikriausiai „dvasiškai prislėgdavo“, jeigu nepatikdavo, pralinksmindavo ir pakeldavo nuotaiką. Bet abiem atvejais pačios fotografijos būdavo pamirštamos vienodai, iš dalies todėl į Znamierovskio ir Srogio dokumentacijas negaliu žiūrėti kitaip, kaip į savotišką reabilitaciją. Nors, tiesą sakant, Znamierovskio ir Srogio dokumentavimas tikslą turi. Jų prasmė ir tikslas – tapti medžiaga naujai kūrybai.

 

Dar įdomiau pasidaro, kai tarp sudokumentuotų, dvasiškai prisislėgti skirtų parodų atsiranda ir dabartinė paroda – „Žmogus, kultūra, poreikiai: mylėti kultūrą – pažinti save – suprasti kitus 1988–2012“. Instinktyviai pasirinkau tokią parodos apžiūrėjimo trajektoriją, kad fotografiją su parodos, kurioje dabar esu, vaizdu ir dešinėje durų pusėje esančiu stalu, virš kurio kabo Znamierovskio „Šiuolaikinio meno centras“ (2011), pamatyčiau jau išeidama. Paroda, dokumentuojanti save, paroda apie save, paroda, ryjanti savo uodegą, paroda, paspendžianti spąstus, – pamaniau. Galų gale supranti, kad paroda apie parodas, skirtas prisislėgti, irgi skirta prisislėgti. Kai pakliūni į taip paspęstus spąstus, esi priverstas įlįsti į Znamierovskio ir Srogio kailį, būseną, kai jie pasiverčia kultūros „blakėmis“, „Šapokos marginalais“ ar dar kuo nors, ir žiūrėdami marginalias marginalų parodas „dvasiškai prisislėginėja“ ir „depresuojasi“. 

 

Įdomi ir keista Znamierovskio ir Srogio nihilizmo (?) forma. Keista ji tuo, kad Lietuvos kontekste vis dar gana neįprasta, nors galbūt atsirastų norinčių pasiginčyti. Labai primityviai ir gal kiek painokai jų nihilizmo keistumą įvardinčiau taip – save marginalizuojantis, mazochistinis, savo marginalumu ir mazochizmu besimėgaujantis nihilizmas. Taip įsivardijus (bent jau man) aiškėja tasai „prisislėgimo dvasiškai“ poreikis. Jis tampa tamsesne save marginalizuojančio, mazochistinio, savo marginalumu ir mazochizmu besimėgaujančio nihilizmo puse, šviesesnioji galėtų būti „Postmodernizmo aukoms atminti“. Kai yra šviesesnė pusė, tamsesnioji tampa natūraliu poreikiu.

 

Kalbant apie patį parodos kūną, jis atrodo tarsi sergąs šizofrenija. Įtarimą kelia iš pirmo žvilgsnio lyg ir labai schematiškas parodų-eksponatų grupavimas – „Paroda 1“, „Paroda 2“, „Paroda 3“,.. staiga atsiranda „Paroda bute“, galų gale „Paroda: Žmogus, kultūra, poreikiai“. Įtarimą sustiprina nestabilus, besimėtantis, teritorijas peržengiantis parodos organizavimas, eksponatų, objektų dėliojimas. Netikėtose vietose atsirandantys, vienas į kitą įsiterpiantys vaizdai ir įvaizdžiai, pavyzdžiui, jau minėtasis „Šiuolaikinio meno centras“ (2011) arba Šapokos tekstas „Kad lapotų kultūros medis“ trimis kalbomis. Šizofreniškai atrodo ir buvimas Šlapelių name-muziejuje – kodėl būtent čia? Ar irgi dėl vietos marginalumo? Šizofreniškas ir parodos pavadinimas, kurį perdėliodama akcentus perskaitau devyniais skirtingais man labai patinkančiais būdais. 

 

Parodos struktūros šizofreniškumas turbūt visai patiktų prancūzų filosofams Gilles’ui Deleuze’ui ir Félixui Guattari, pritaikiusiems paranojos ir šizofrenijos anamnezes pagrindinių psichoanalizės ir politinės ekonomijos socialinių investicijų būdų apibrėžimams. Anot Audronės Žukauskaitės, „dėl nuolatinio reikšmių kodų ir teritorijų ribų peržengimo šizofreniškos socialinės investicijos siejamos su revoliuciniais judėjimais“. Žinoma, to, ką daro Znamierovskis, Srogis ir Šapoka, negalima pavadinti revoliucija – per riebu, bet revoliucingumo tame nemažai.

 

Galų gale, rašant ir galvojant apie šią „Šapokos marginalų“ (tokiems būti, kiek suprantu, jiems patinka, būti tokie jie siekia), be kita ko, išpažįstančių save marginalizuojantį, mazochistinį, savo marginalumu ir mazochizmu besimėgaujantį nihilizmą, trilogijos dalį, beveik visada paraleliai galvojau ir apie Friedrichą Nietzsche. Bet tas paralelinis buvimas atrodė toks natūralus, kad jį visai pamiršau. Turi Znamierovskis, Srogis, Šapoka ir kiti jų bendraminčiai kažko labai lietuviško, kažko nihilistiško, kažko „nyčiško“, kažko „delioziško ir guatariško“. Galbūt tas bendrumas susijęs su mažiau ar daugiau intensyviu polinkiu į „gyvenimo filosofiją“. Bet tiksliau įvardinti, kas yra tas „kažkas“, esu nepajėgi.

 

Paroda veikė gegužės 16–20 d., rugsėjį bus tęsinys.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.