Sarkastiškų replikų kišenėje neieškantis paranoikas, kaskart prarandantis sąmonę viduryje sakinio, entuziazmu trykštantis organizatorius ir naivokas romantikas: visi jie – neišskiriami draugai, amžinai ironizuojantys ir besistengiantys vienas kitam įgelti. Ketvirtasis personažas – akmeninė šuns skulptūra, kurią herojai laiko lygiaverčiu kompanionu. Kaskart susitikusi senelių namų terasoje, trijulė dalijasi sąmokslo teorijomis ir iki ašarų juokingais, bet labai nepraktiškais ateities planais (pvz., kaip atsikratyti prieglaudos gyventoju, švenčiančiu gimtadienį tą pačią dieną).
Prestižines Molière’o ir Laurence’o Olivier premijas pelniusio šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Géraldo Sibleyras pjesė „Vėjas tuopų viršūnėse“ Lietuvoje statoma pirmąkart (režisierius Rimas Tuminas šią pjesę praėjusiais metais statė Vachtangovo teatre Maskvoje). Jos ėmėsi jaunas režisierius Andrejus Ščiuckis. „Tai bus mano trečias pastatymas. Ši pjesė į rankas pateko visiškai atsitiktinai. Perskaičiau ir užsidegiau – supratau, kad tai man artima. Joje daug erdvės fantazijai, aktorių improvizacijoms ir, žinoma, įvairiems režisūriniams sprendimams. Pjesė – daugiasluoksnė, sudėliota – tarsi mozaika – iš įvairių gyvenimo epizodų, nutikusių trims karo veteranams slaugos namuose. Visi jie – invalidai, kuriems sunku gyventi savarankiškai. Vis dėlto trijulė svajoja pabėgti nuo slaugos namų kasdienybės į laisvę. Ten, kur „auga tuopos ir vėjas siūbuoja jų viršūnes“. Herojai labai skirtingi, bet tai juos suvienija į komandą“, – sakė režisierius.
Spektaklyje vaidins aktoriai, kurie yra ne tik vaidinę, bet ir patys statę spektaklius. E.Murašovo biografijoje – penki režisuoti spektakliai, J. Ščiuckio – devyni, o M. Makarovas yra trijų spektaklių scenografijų autorius. A. Ščiuckis neslėpė, jog būti režisieriumi tarp tokių asmenybių – užduotis ne iš paprastųjų. „Sakyti, kad dirbti lengva, būtų netiesa. Jų autoriteto fone, žinoma, galima sutrikti. Juolab kad jie – teatro senbuviai – daugelį dalykų mato kitaip. Ir tai iš tiesų yra puiku. Kai dirbi su tokiais meistrais kaip Makarovas ar Murašovas, neabejotinai gauni ne mažiau, nei atiduodi. O gal net ir daugiau. Su jais įdomu ginčytis – tada galima sukurti įdomią bendrą spektaklio scenos interpretaciją, atsižvelgiant į visų nuomones“, – pasakojo režisierius.
„Vėjas tuopų viršūnėse“ – iš dalies ir šeimyninis kūrinys: scenografiją spektakliui kuria A. Ščiuckio žmona Marharyta Sasym, o vieną iš vaidmenų atlieka jo tėvas. „Marharyta labai talentinga, turi gerą skonį ir turtingą vaizduotę, o tėvas – mano pirmasis pedagogas ir mokytojas ne tik gyvenime, bet ir teatre. Su juo mes galime repetuoti net ir namie. Sutikite, ne visi režisieriai ir aktoriai turi tokią galimybę. Šeimos kūryba turi savų privalumų. Visada gali čia pat kažką patikslinti, jei iškyla problemos, operatyviai jas spręsti.“
Tai – antrasis A. Ščiuckio spektaklis Lietuvos rusų dramos teatre. Vilniuje gimęs režisierius mokėsi Minske, Baltarusijos menų akademijoje. 2002-aisiais tapo II šiuolaikinės baltarusių dramaturgijos konkurso laureatu. Nuo 2010-ųjų dirba Lietuvos rusų dramos teatro trupės inspektoriumi. Baltarusijos spaudoje publikuojamos jo apysakos ir apsakymai.
LRDT inf.