Apie tai galvojau nuo tada, kai išvydau jo premjerą 2009-aisiais Varšuvoje. Ne tik todėl, kad „(A)pollonia“ yra viena iš šiuolaikinio teatro viršukalnių. Joje yra daugybė dalykų, kurių pasigendu šiandieniniame lietuvių teatre. Deja, „Naujosios dramos akcija“ dėl mažo biudžeto negali atvežti tokio didelio spektaklio. Kai pasakiau apie tai kolegai Piotrui Gruszczyńskiui, ilgus metus dirbančiam Warlikowskio dramaturgu, jis pasiūlė parodyti „(A)pollonios“ vaizdo įrašą, darytą Avinjono festivalyje Popiežių rūmų kieme. Ir pats mielai sutiko jį pristatyti.
Iš spektaklio plakato žvelgia jauna moteris, panaši į islamo teroristę. Po ja užrašytas pavadinimas „(A)pollonia“ turi keletą prasmių. Jame skamba Lenkijos ir jaunos lenkės, Antrojo pasaulinio karo metu gelbėjusios žydus ir už tai paaukojusios savo gyvybę, vardai. Provokacija išryškina spektaklyje keliamus klausimus. Ką reiškia aukojimasis vakar ir šiandien? Kas skiria žudiką ir auką? Kokia mūsų istorinė atmintis ir kaip ji veikia dabartį? Juos režisierius kartu su visa spektaklio kūrybine grupe užduoda pavydėtinai atvirai, drąsiai ir įtaigiai. Mums jie skamba ne mažiau aktualiai negu lenkams. Todėl „(A)pollonią“ reikia pamatyti ir apie ją kalbėti.
A. L.
Tai atsitiko 2008 metais. Krzysztofas Warlikowskis gavo paramą įkurti savo teatrą. Pavadinome jį Naujuoju teatru, nes meninės sąlygos, kurias siūlome savo žiūrovams, yra visiškai kitokios. Varšuvos miestas pažadėjo teatrui būstinę – garažą, pastatytą XX a. trečiajame dešimtmetyje. Ikikarinė konstrukcija, statyta Miesto valymo įmonei, per karą liko nesugriauta – kaip žinia, tai Varšuvoje retenybė. Tuomet buvome įsitikinę, kad labai greitai galėsime įsikurti toje erdvėje ir suvaidinti pirmuosius Naujojo teatro spektaklius. Bet remonto ir perstatymo darbai tęsiasi iki šiol, o Naujasis teatras spektaklius rodo nuomojamose erdvėse, ir taip bus dar mažiausiai pusantrų metų. Tačiau toji dar neapgyvendinta erdvė, vieta, menanti Varšuvą, kurios nebėra, tapo vienu iš impulsų, paskatinusių atsirasti „(A)pollonią“. Warlikowskis nusprendė surengti garaže koncertą, pakviesti į jį žiūrovus ir pakalbėti apie tai, apie ką Lenkijoje reikėjo kalbėti iškart po karo, bet to daryti nebuvo galima dėl komunizmo ir cenzūros. Galiausiai pokalbis, pavėlavęs beveik šešiasdešimt metų, įvyko kitoje erdvėje, tačiau sumanymo esmė išliko.
„(A)pollonia“ taip pat buvo pirmasis spektaklis, kuriame Warlikowskis pradėjo kurti kompleksiškas tekstines adaptacijas, tarytum liovėsi spraustis į svetimų žodžių ir tekstų korsažą, nes tai, ką norėjo pasakyti, nebuvo pakankamai tiksliai išreikšta jokiame iš esančių tekstų, reikalavo papildymo, konfrontacijos, skirtingų požiūrio taškų susikirtimo. (Po kelerių metų Warlikowskis pasakys, kad jam jau nusibodo aptarnauti svetimus tekstus.) Galiausiai „(A)pollonioje“, kurią pradėjo dvi savaites trukusios visos trupės kūrybinės dirbtuvės Amorgoso saloje, Graikijoje, atsirado Euripido, Hannos Krall, Jonathano Littellio, J.M. Coetze’s kūrinių fragmentai, taip pat paties Warlikowskio tekstai, rašyti specialiai spektakliui. Iš taip sukonstruotos adaptacijos gimė naujas kūrinys, kurio esminis klausimas – apie galimybę aukoti savo gyvenimą ir tos aukos prasmę.
Svarbiausios šio spektaklio herojės yra moterys, būtent jos aukoja gyvenimą, įsipindamos į nesibaigiantį žudikų paradą. Pirmiausiai Ifigenija, kuri atiduoda savo gyvybę už tėvynę, kartu norėdama tikėti, kad taip ir yra, kad tai įvyko ne dėl jos tėvo interesų ir jo karjeros. Kita auka – Alkestis; ji savo valia atiduoda gyvybę už savo vyrą, kad šis išvengtų mirties. Tai viena iš paslaptingiausių žmogžudysčių ar savižudybių literatūros istorijoje. Trečioji moteris nėra išgalvota. Ji iš tikrųjų gyveno, tai Apolonija Machczyńska-Świątek. (Jos vardas – Apolono ir abejojimo dėl lenkiškumo, kurį išreiškia raidė (A), junginys – suteikė pavadinimą spektakliui apie Lenkiją ir (A) Lenkiją).
Apolonija Machczyńska-Świątek buvo žemvaldė, garsi savo pažangiomis pažiūromis, gyveno Kocke. 1942-ųjų spalį likviduojant Kocko getą, 11 bėglių pasislėpė jos namuose. Apolonijai pavyko nugabenti juos į Varšuvą. Tarp jų buvo Rywka Goldfinger – vienintelė, kuriai pavyko išlikti, kuri žinojo apie Apolonijos poelgį, po karo apsigyveno Izraelyje ir gyvena iki šiol. Apolonija daug kartų savo namuose slėpė žydus. Už mėginimą paslėpti 25 žmones ji buvo įskųsta. Tada paėmė savo vaikus ir pabėgo į Plebankas, pas tėvą. Vokiečiai nužudė visus Apolonijos slėptus žydus. Ją pačią nuteisė, duodami jos tėvui galimybę kaltę prisiimti sau. Tėvas nesiryžo paaukoti gyvybės dėl dukros. Apoloniją sušaudė. Našlaičiais liko du vaikai. Netrukus jos tėvas mirė. 1997 metais Yad Vashem institutas suteikė jai Pasaulio teisuolės vardą.
Apolonios Machczyńskos istorija atsidūrė greta tragedijos veikalų.
Iš pradžių demistifikavus graikų tragediją, atsivėrus dangui ir paaiškėjus, kad jame – tuščia, viskas tapo priklausoma tik nuo žmogaus sprendimų ir veiksmų. Nėra Likimo, kuris galėtų pateisinti kiekvieną žmogaus klaidą ar bent jau iš dalies atsakomybę perduoti dieviškiesiems intrigantams.
Tačiau Warlikowskis nuėjo dar toliau. Savo spektaklyje papasakojo vyrų nusikaltėlių istorijas. Taigi Agamemnonas, Heraklis, Apolonas ir Tanatas yra taip pat kalti ir atsakingi, kaip ir vokiečiai, kurie vykdė savo eksterminacijos planą, suteikdami sau dievišką galią spręsti apie žmogaus paskirtį. Tad nieko keisto, kad iš Trojos grįžtantis Agamemnonas prabyla Maksimiliano Aue žodžiais, parašytais genialiame Jonathano Littellio romane „Geranoriai“. Maža to: kad negalėtume vieninteliai pasijusti aukomis, „(A)pollonia“ mums parodo, kaip bjauriai elgiamės su gyvūnais. Elisabeth Costello, neatsakingos, tačiau labai įspūdingos pagyvenusios australų rašytojos, tolimiausiuose pasaulio kampeliuose skaitančios paskaitas prieštaringai vertinamomis temomis, žodžiais, arba J. M. Coetzee žodžiais (Costello sugrįš po „(A)pollonios“ Warlikowskio Naujajame teatre pastatytame spektaklyje) Warlikowskis kaltina žmones kasdien be atodairos vykdant didžiulį gyvūnų holokaustą. Daugiau nei pusvalandį trunkanti Costello paskaita be jokių išlygų sugretina žmonių, kalėjusių Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose, kančias su galvijų ūkių skerdyklų kasdienybe. Galbūt tik dabar, su šia prieštaringa ir ikonoklastine paskaita vaizdas tampa pilnesnis? Budelių ratas užsidaro? O kaipgi koncertas? Tęsiasi, vyksta, nutraukia diskusijas, o gal ši diskusija suardo koncerto audinį?
Kad ir kokiame mieste būtų vaidinama, „(A)pollonia“ kelia diskusijas, susižavėjimą ir prieštaringas nuomones. Popiežiaus rūmų Avinjone kieme, Taipėjuje ar Maskvoje, kur pelnė geriausio užsienio spektaklio, rodyto Rusijoje 2011 metais, apdovanojimą – visur sukelia revoliucines nuotaikas. Revoliucijos turi pakeisti ne tik mąstymo apie istoriją ir atskirtį nuo jos būdą, bet ir teatro kalbą. Tai veidrodinis atspindys tos kunkuliuojančios būsenos, kurioje vis atsiduria nuolat maištaujantis Warlikowskis, nors režisieriui jau greitai penkiasdešimt. Tačiau juk nerimas nėra tiesiog paprasta amžiaus ar dvasinės būsenos išvestinė – veikiau būdas žvelgti į pasaulį ir apie jį mąstyti.
Iš lenkų kalbos vertė Helmutas Šabasevičius