7 meno dienos

Taigi, Lietuvos kamerinis orkestras surengė neeilinį koncertą, kurį nutylėti būtų nesąžininga. Iš kitų jis išsiskyrė itin patrauklia programa, kurią sudarė vykusiai parinktas šiuolaikinės ir klasikinės muzikos derinys. Nors LKO įvairių dabarties autorių muziką groja gana dažnai, ne visada ji palieka ryškesnį įspūdį. Šiuokart taip neatsitiko. Iš savo gausaus repertuaro Kamerinis išsirinko esto Arvo Pärto „Fratres“ ir prijungė specialiai orkestrui perredaguotą Algirdo Martinaičio „Muzikinę auką“. Ne tik apie seniai išpopuliarėjusį „Fratres“, bet ir apie 2000 m. sukurtą „Muzikinę auką“ galime sakyti: laikas juos jau išbandė. Svarbiausia – tai turininga, dvasiškai paveiki, patraukli klausytis muzika, idealiai tinkanti Filharmonijos koncertų repertuarui. Kalbu ne apie kompozitorių ir muzikos teoretikų interesus, bet apie muziką mėgstančius ir ja besidominčius žmones, t.y. nuolatinę filharmonijos publiką. Kita koncerto dalis buvo skirta tradiciškam LKO repertuarui – Johanno Sebastiano Bacho ir Josepho Haydno kūriniams, kurie, ypač J.S. Bachas, gražiai derėjo su pirmos dalies A. Martinaičio opusu. Tikriausiai dalis publikos daugiau simpatizavo pirmajai daliai, o kita – antrajai, bet esu tikra, jog praturtėjo abi.

A. Pärto „Fratres“ (1977) LKO yra daug kartų atlikęs vadovaujamas maestro Sauliaus Sondeckio. Tačiau tai buvo versija be smuiko solo. Ar atmintis nepaveda, pasitikslinau pas orkestro koncertmeisterį Eugenijų Urboną. Šis kūrinys gyvuoja daugybe sudėčių – nuo styginių kvinteto iki aštuonių violončelių. Dabar suskambėjo versija smuikui, styginių orkestrui ir perkusijai. Solo partiją grojo vakaro svečias, smuikininkas ir dirigentas Saša Roždestvenskis. Skaidrių trigarsių sekomis grįsta kontempliatyvi muzika kviečia panirti į meditacijos, ramybės, tylos atmosferą. Iš šalies ji gali pasirodyti paprasta, tačiau hipnotizuojanti jos statika slepia vidinę dinamiką ir mikrojudėjimą. Pagroti ją tiksliai – gana nelengvas uždavinys, sukėlęs garbiam solistui vieną kitą intonavimo problemėlę. (Esame išlepinti puikaus Gidono Kremerio įrašo!)

A. Martinaičio Koncertas tenorui, fleitai, obojui, klavesinui ir styginiams „Muzikinė auka“ buvo sukurtas 2000-aisiais ir skirtas J.S. Bacho jubiliejiniams metams. Kūrinį nesyk sėkmingai atliko ansamblis „Musica humana“ su skirtingais solistais, subūręs didelį jo gerbėjų būrį. Esama nuomonių, jog tai antras geriausias po „Cantus ad futurum“ A. Martinaičio veikalas. Kad ir kaip būtų, prisipažįstu taip pat priklausanti šiems A. Martinaičio gerbėjams, su malonumu namie pasiklausanti „Cantus...“ ir vėlesnio, dešimto dešimtmečio religinės tematikos įkvėptų skausmingų, liūdnų ir kartu rūsčiai pakilių veikalų – „Pieta“, „Laiškas visiems tikintiesiems“... Kompozitorius juose perteikė mūsų tikėjimą ir abejones, klaikią egzistencinę baimę ir šviesiausią viltį. Visa širdimi ir protu jauti, apie ką tie kūriniai byloja. Panašus prasmių laukas atsiveria ir klausantis „Muzikinės aukos“, kurią dangiška šviesa nutvieskia meistriškai ir itin prasmingai įkomponuoti J.S. Bacho arba à la Bach muzikos intarpai. Tartum ryškus spindulys, perskrodžiantis liūdną baisingos įtampos garsinį peizažą. Ši būties slėpinius, mistinę baimę ir sielvartą išreiškianti įtampa banguoja, tai grėsmingai priartėja, tai atslūgsta. Kūrinio muzika tampriai susijusi su žodiniu tekstu, išreikštu transformuotomis baroko stiliaus retorinėmis figūromis.

Naujoji, 2012 m. data pažymėta „Muzikinės aukos“ versija Lietuvos kameriniam orkestrui nuskambėjo pirmąsyk. Kai autoriaus paklausiau, kuo ji skiriasi nuo ankstesnės, jis sakė ištaisęs partitūroje kelias pastebėtas klaidas ir pridėjęs dvi valtornas. Mano galva, jos svariai papildė skambesį. Kūrinį atliko Mindaugas Zimkus (tenoras), Valentinas Gelgotas (fleita), Eugenijus Paškevičius (obojus), Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas) ir orkestras, diriguojamas Sašos Roždestvenskio. Gal pats autorius pastebėjo vieną kitą nesklandumą, bet klausytojui „iš šalies“ tai buvo gera ir įtaigi interpretacija. Ypač sužavėjo Mindaugas Zimkus, jo skonis ir stiliaus pojūtis, skambus išraiškingas balsas, puiki dikcija (tekstas iš Apreiškimo Jonui buvo atliekamas vokiečių kalba, tik paskutinės kelios replikos – lietuviškai). Solisto mintys ir jausmai atrodė neatskiriamai susilieję su atliekama muzika. Retas ir džiuginantis sutapimas, ypač dainuojant šiuolaikinį kūrinį!

Antroji dalis, kaip minėjau, nukėlė į ankstesnes epochas. J.S. Bacho Koncertą E-dur, BWV 1042 su orkestru grojo S. Roždestvenskis (beje, programoje buvo skelbtas kitas, a-moll koncertas). Spėju, solistas šį koncertą yra atlikęs ir kur kas sėkmingiau. Keista, tačiau beveik per visą kūrinį solo instrumentas skambėjo šiek tiek per aukštai, smuikininkai tai įvardija kaip intonacijos aukštinimą. Pirmojoje dalyje (Allegro) tikėjausi ryškesnio, džiaugsmingą pakilią nuotaiką spinduliuojančio skambėjimo. Solisto pasirinkti lengvi štrichai slopino instrumento garsą, jis nepakankamai sklido į salę. Finalas (Allegro assai) suskambėjo kur kas geriau ir įtaigiau. Geriausiai pavyko lėtoji vidurinė dalis (Adagio), kurioje J.S. Bachas prabyla nepaprastai emocingai. Išraiškinga minorinė melodija, jautriai atitariant orkestrui, buvo išdainuota labai šiltu ir gražiu smuiko garsu.

Koncertą baigė J. Haydno Simfonija Nr. 88 G-dur. Įdomus, azartiškai atliktas klasicizmo pavyzdys su pašmaikštavimais Largo dalyje, Menuetu su timpanu ir gruboka kaimiška vidurine dalimi, lengvu džiaugsmingai skriejančiu finalu. Tartum džiugus Sudie ištikimai Lietuvos kamerinio orkestro publikai.