Grafomanų dainos

Jonas Ūbis
Per LTV rodyta „Sidabrinių gervių“ ceremonija šiemet nesiūlė persikelti į lietuviškąjį Holivudą, ir tai jau didelis pliusas.

Tiesa, Holivudą netiesiogiai simbolizavo femme fatale vaidinusi vakaro vedėja Viktorija Streiča, bet jos kolegos Andrius Bialobžeskis ir Darius Meškauskas daugiau dėmesio ir pašaipių pastabų skyrė lietuvių kinui. Nors kodėl ta lemtingoji moteris būtinai turėjo būti tokia pikta, taip ir nesupratau. Gal ji simbolizavo visai ne Holivudo, o lietuvių kino moteris?

 

Nežinau, koks lietuvių kino vaizdas susidarė to kino nežiūrintiems, bet apdovanojimų ceremoniją stebintiems žiūrovams, man įspūdį padarė tai, kad Lietuvių kino akademijos nariai sugebėjo pasipriešinti mačiusiųjų tik filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ ir jį šlovinusios bulvarinės žiniasklaidos spaudimui. Tam ir egzistuoja profesionalų bendrijos, kad atvirai pasakytų: „Filmas, kurį žiūri visi, nebūtinai yra geriausias. Dažniausiai atvirkščiai.“

 

Bet, jei atvirai, įspūdį paliko ir jaunųjų laureatų nesugebėjimas pasakyti kelis rišlius sakinius. Tarsi jie būtų atsidūrę vakarėlyje, kur žodžiais beveik nebendraujama, – tik sakinių ar minčių nuotrupomis. Pagalvojau, kad, matyt, todėl ir jų filmai tokie, švelniai tariant, be gilesnių refleksijų. Nes pagrindinis mąstymo „įrankis“ iki šiol išlieka kalba.

 

Medinėms laureatų kalboms nenusileido ir kai kurie kinematografininkus sveikinę atlikėjai. Ausys linko nuo nykios grafomanijos, kuri sklido iš kažkokios Jazzu lūpų: „Tu savanaudiškai man liepsi judėti tuo pačiu ritmu / Aš tau paklusiu, nusileisiu / Aš tavo muzika tikiu / Tave girdžiu / Tada sukursime pavasarį...“, populiariųjų Ievos Norkutės „Raudonų vakarų“ ar vestuvinių dainuškų lygio „Myliu kiną labiau už vaikiną“. Grafomanija visur grafomanija, kine taip pat. Beje, grafomaniškų filmų paskutiniais metais katastrofiškai daugėja. Ir ne tik pas mus.

 

Prisipažinsiu, kad pasižiūrėjęs Adrienne Shelly filmą „Padavėja“ (LNK, 19 d. 12.50) iš pradžių pamaniau tą patį. Pasakojimas apie gražiai besišypsančią greito maisto užeigos padavėją Dženą, kuri pastoja nuo sutuoktinio, bet įsimyli ginekologą, primena visus kartu paimtus amerikiečių nepriklausomųjų filmus. Nyki provincija, kaip pro didinamąjį stiklą stebima banalių personažų kasdienybė ir staiga juos ištinkantys didieji išbandymai, priverčiantys kovoti ir pagaliau atrasti save. Filmas – lyg pamoka, kaip, nepaisant nieko, tapti laimingam. Tačiau, mano galva, „Padavėja“ – labiau tokio kino pastišas, juolab kad jo režiserė išgarsėjo vaidindama prieš porą dešimtmečių bene garsiausio iš JAV nepriklausomųjų Halo Hartley filmuose. Pastišo intonacijoje ir glūdi šio kuklaus filmo žavesio paslaptis, nors saldumo iš jo taip pat neatimsi.

 

Užbaigusi šį trečiąjį savo režisuotą filmą, 2006-aisiais keturiasdešimtmetė Shelly buvo nužudyta jauno vaikino, kuris remontavo režisierės kaimynų butą. Statybininkas aiškino, kad susimušė su Shelly, nes ši buvo nepatenkinta triukšmu ir net iškvietė policiją.

 

Į nepriklausomųjų kino stilių lygiuojasi ir vienas garsiausių paskutiniųjų metų amerikiečių filmų – Darreno Aronofsky „Imtynininkas“ (TV3, 19 d. 00.20). Tai dar vienas pasakojimas apie žmogų, kuris sugeba nugalėti savo silpnybes. ...Kadaise Rendis Robinsonas buvo imtynių žvaigždė. Jis gyveno tik sau, mėgavosi šlove. Po širdies smūgio atsidūręs beveik gyvenimo dugne jis bando atkurti santykius su dukra. Bet didžiausia Rendžio svajonė – grįžti į ringą. Apdovanotas svarbiausiais kino prizais, filmas sugrąžino į didįjį kiną ir pagrindinį herojų suvaidinusią sudėtingo likimo žvaigždę Mickey Rourke’ą, juolab kad aktorius kadaise ir pats buvo profesionalus boksininkas.

 

Tradicinio Holivudo kino ir jo žvaigždžių mėgėjams šią savaitę pasisekė labiau. Alas Pacino Jono Avneto 2007 m. filme „88 minutės“ (BTV, 22 d. 21.25) vaidina FTB konsultantą psichiatrą ir mokslininką Džeką Gramą. Jam pavyko identifikuoti serijinį žudiką, šis suimtas, bet žmogžudystės tęsiasi, o pačiam Džekui iškyla mirtina grėsmė. Per 88 minutes mokslininkas turės įrodyti, kad jo teorija – teisinga. Tokio pobūdžio filmuose laikas tampa labai svarbus – personažai neturi kada svarstyti, jie priversti veikti.

 

Panašioje situacijoje atsidurs ir Williamo Friedkino filmo „Pasmerktasis“ (BTV, 19 d. 21.20) herojus – buvęs specialiųjų pajėgų karių instruktorius Bonamas (Tommy Lee Jones), gyvenantis atsiskyrėlio gyvenimą Oregono miškuose. FTB agentas prašo jo padėti sugauti miškuose siaučiantį serijinį žudiką. Bontamo intuicija nemeluoja – žudikas yra buvęs jo mokinys Aronas (Benicio Del Toro).

 

Friedkinas siekė kuo realistiškesnio ir kuo autentiškesnio vaizdo, aktorius treniravo profesionalus instruktorius, filme kartu su aktoriais filmavosi ir daug tikrų policininkų, FTB agentų. Pagal klasikinio trilerio taisykles sukurtas „Pasmerktasis“ nustebins finaline personažų dvikova ir dar labiau netikėta kino poezija.

 

Pernai sukurtas Joelio Schumacherio „Įsibrovimas“ (BTV, 24 d. 21.25) taip pat primins ne vieną anksčiau matytą filmą. Iš pirmo žvilgsnio ideali pora – verslininkas, prekiaujantis deimantais (Nicolas Cage) ir jo žavi žmona dizainerė (Nicole Kidman) – gyvena prabangiame name. Bet kai į jų namus įsibraus nekviesti svečiai ir personažams iškils mirtina grėsmė, į paviršių iškils poros melas, paslaptys ir išdavystės.

 

Walterio Hillo 1996 m. „Paskutinis iš gyvųjų“ (LNK, šįvakar, 18 d. 23.05) – tai pagarbos duoklė didžiajam japonų režisieriui Akirai Kurosawai ir kartu jo 1961 m. filmo „Yojimbo“ perdirbinys. Beje, ne pirmasis – 1964 metais filme „Už saują dolerių“ jį jau perkūrė Sergio Leone. Hillo filmas nukels į prohibicijos laikų Teksaso miestą Jerichą. Čia vyksta dviejų kontrabandininkų šeimų karas. Vieną dieną į miestą atklysta paslaptingas keliautojas Smitas. Jis nori praleisti Jeriche naktį. Bet koks iš tikrųjų yra šio vienišo keliautojo tikslas? Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Bruce’as Willisas.

 

LTV programoje taip pat nepristigs pagarbos duoklės ir prisiminimų. Šio vakaro (18 d. 23.45) lietuviškas seansas – Algirdo Aramino „Maža išpažintis“ (1971) skirtas įsimintiną Beną filme sukūrusiam Vytautui Kernagiui, rytoj (19 d. 21 val.) LTV jo gimtadienį paminės koncertu „Teisingos dainos“. Kino dailininkės Juzefos Čeičytės 90-mečiui skirtas Algirdo Aramino 1976 m. filmas „Ilga kelionė prie jūros“ (LTV2, 19 d. 18 val.), sukurtas pagal Grigorijaus Kanovičiaus ir Isako Fridbergo scenarijų. Šią savaitę per LTV2 jau prasidėjo netrukus jubiliejų švęsiančios kino kritikės Izoldos Keidošiūtės laidų retrospektyva. 24 d. 21.20 bus proga prisiminti jos laidas apie kritiką Saulių Macaitį ir prancūzų žvaigždę Alainą Deloną, parengtą viename iš Berlyno kino festivalių.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.