Negana to, sunku įsivaizduoti scenai mažiau patogų veikalą už šį polifonišką sapnišką gausmą, kuriuo Dante’s Alighieri valia (ar tiksliau, Dante’i paklusus diktuojančiajai Valiai), Anas pasaulis prabyla į mus, saugiai tebeinančius (egzistencinių) gūžynių šiapus. Padegamoji laiko virvutė nenumaldomai trumpėja, bet neatšaukiamos pabaigos ištarmė, užuot skambėjusi vis grėsmingiau, mums tolydžio menkiau primena realų pašto dėžutėje laukiantį šaukimą į teismą, o vis labiau tampa vienu iš literatūrinio (ir teatrinio) pasaulio motyvų. (Nes ką gi reiškia nebetikėti didžiaisiais pasakojimais, jei ne atsainiu labdarai aukojančiojo mostu padovanoti juos, kaip atitarnavusius, literatūrai ir menui?)
Eimuntas Nekrošius priima savojo laiko žaidimo taisykles ir stato teatrišką „Dieviškąją komediją“. Atsisako bet kokios „tikroviškumo“ sugestijos pastangos, nežengia nė žingsnio, kad „pragarišku“ garsu ar vaizdiniu sukrėstų, ištiktų spektaklio žiūrovą (ką, leidžiu sau spėti, būtinai padarytų kad ir Oskaras Koršunovas). Nekrošius kuria teatrinę struktūrą literatūrinio siužeto motyvais. Knyga (konkretus, iš popieriaus lapų susiūtas daiktas masyviu viršeliu, iliustruotas) yra spektaklio ašis – du jos egzemplioriai guli ant piupitrų avanscenoje. Personažai Dantė (Rolandas Kazlas) ir Vergilijus (Vaidotas Vilius) fiksuoja šią ašį nukreipę į knygas po didžiulį teatrinį prožektorių. Vėliau, spektakliui įsibėgėjus, berniukas Pasiuntinys (Paulius Markevičius) tampa berniuku-išnaša, kad praneštų žiūrovams tai, ką skaitytojai paprastai randa teksto komentaruose.
Mariaus Nekrošiaus scenovaizdis leidžia teatro scenai būti tiesiog teatro scena. Jos gilumoje dešinėje kybo didžiulis juodas rutulys, kurio masyvų tylos sklidiną nejudrumą provokuoja iš viršaus nuleidžiama vario skritulyje išpjauta ištįstanti spiralė – į gelmę nyrančių pragaro ratų simbolis, sykiu – ir šaižiai žvangantis muzikos instrumentas. Kairėje – bronzos spalvos draperija pridengta veidrodinė sienelė, o tarpe – pagalbinės spektaklio pajėgos: pianinas su taperiu ir garso pultas, prie kurio į mikrofoną valiūkiškas merginos balsas skaito lietuviškai itališką Dante’s teksto pynę. Italų kalba (kiek vėliau ir Italijos tema) tampa Nekrošiaus „Dieviškosios komedijos“ substratu, kuriame skleidžiasi (panašiai kaip „Metuose“ pagal Donelaitį – lietuviškajame substrate) grupiniai ir individualūs jau anapusybės veikėjų portretai ir siužetai.
Tačiau lemiamoji spektaklio substancija – neprograminis, savaimingas ir santūrus režisieriaus švelnumas, kuriuo persmelktas kiekvienas režisūrinis pasirinkimas. Toks Beatričės sceninis paveikslas, kokį matome kuriant aktorę Ievą Triškauskaitę, gali gimti tik nekalčiausioje vaikystės vaizduotėje: mergaitė baltomis pėdkelnėmis ir beveik mokykline suknele, gumele suveržtais plaukais. Pradedančios gimnastės judesiais suspaustomis pėdomis paduodanti vyno taurę Dantei laiminguoju žemiškojo rojaus laiku ar smuiku griežianti nevikrią melodiją jau anapus. Didelė paukštė, tupianti ant Dantės krūtinės ir nerimastingais jūrinio paukščio garsais žadinanti. Iš nusiminimo, pasimetimo, sutrikimo? Jokių dramų paviršiuje: Rolando Kazlo Dantė – kantrus sangvinikas, neužtemdomai giedra siela. Ir tik aktoriui Kazlui žinoma, ar sunku (ir kiek sunku) tą giedrą išlaikyti.
Kazlo Dantės ir Vaido Viliaus Vergilijaus poroje jaunesnysis, mokinys, vedamasis yra Vergilijus. Visa Viliaus-Vergilijaus fizika, niekad neatslūgstanti įtampa kūne, veide ir ypatingos, įtemptos artikuliacijos kalbėsenoje, su maudžiančiai į viršų kylančiomis intonacijomis, liudija nebeišsprendžiamą likimo neišbaigtumą, pakibimą nebeišganysimame laike. Miegas mėšlungiškai įveržtais raumenimis trumpam parvirtus ant šono, sušalusio žvirblio judesiu pritraukus vieną koją – nebeatgaivinantis amžinam būdravimui pasmerktojo poilsis. Dantės-Kazlo buvimas, net ir priėjus lemtingąją pusiaukelę, yra lengvesnis, skaidresnis. Jo įžanginiame monologe nenuskamba nė viena desperacijos gaida – atrodo, kad po jo plačiai išžergtomis kojomis niekad neatsivers praraja, o neviltis dar niekad nėra jam pasirodžiusi savo juodžiausiu pavidalu. Nes jis dar gyvas? Nes yra išgelbėtas krikštu? Nes buvo Beatričė?
Nevilties, juodosios pragaro koordinatės, Nekrošiaus spektaklyje nėra. Švelnusis spektaklio demiurgas nukenksmina ją iki beveik vaikiškų nusiminimo pavidalų, kurie kelia užuojautą, bet ne šiurpą. Kai teatriškais pragaro ratais laksto būrelis dailiai sceniškai skylėtas skraistes dėvinčių jaunučių aktorių (kostiumus kūrė Nadežda Gultiajeva), kruopščiai ir entuziastingai atliekančių kiekvienam skirtą etiudinę užduotį, aiškiai žinai, kad šito Režisieriaus pragare (o ypač skaistykloje!) mielai pasiliktum. Jei tik būtų leista rinktis. Būrelis pasmerktųjų sielų įsibėgėja, bloškiasi į vaizdą atspindinčią sienelę, atsimušęs lekia atgal ir nepaaiškinamo impulso genamas vėl metasi ta pačia kryptim. Bet jų veidų ir kūnų plastikoje – jokio nusivylimo, nuovargio, tik neišsibaigianti viltis ir ryžtas pramušti galva sieną. Dar ir dar kartą.
Ir trys didžiosios pagundos, Vilkė (Godumas), Liūtas (Puikybė) ir Lūšis (Gašlybė) tėra žaidybiški studentiškų etiudų personažai, išsigandę, apgailėtini. Ką jau kalbėti apie antrajame rate vargstančius įsimylėjėlius Frančeską (Beata Tiškevič) ir Paolo (Simonas Dovidauskas) – kas gali būti simpatiškiau už šituos meilės mokinukus, viena milžiniška liniuote kruopščiai pasibraukiančius knygos apie Tristaną ir Izoldą eilutes? Visi pragaro ir skaistyklos personažai maudosi režisieriaus užuojautoje – ir mylimojo palikta Pija (Jurgita Jurkutė), ir narciziškasis dainius, ir zakristiją apšvarinęs vagis. O kartu su jais žiūrovai. Išsirikiavusi poetų ir kitų talento didžiūnų eilė demonstruoja uoliai treniruojamus (dvasinius?) raumenis ir visi sulaukia iš Dantės didžiausios pagarbos ir atsidavimo gesto – pabučiavimo į kojas. Visuotinėje linksmybėje nelieka nepabučiuota ir krėslo kojelė.
Tik į dvasininkus žiūrima be gailesčio – dorybės profesionalams jokių nuolaidų? Remigijaus Vilkaičio meistriškai vaidinamo popiežiaus konvulsijos pragare, aukštyn besiveržiančiųjų ropštimasis per vargšo popiežiaus Adriano galvą bei choreografiška kardinolų mitrų iš raudonų poroloninių „sėdynių“ fiesta skaistykloje, bejėgiškai ant vis aukštėjančio popiežiaus sosto besiropščiantis senukas, kuriam Dantė, nebeapsikęsdamas graudaus vaizdo, mėgina pagelbėti, – vieni giliausiai į atmintį įsirėžiančių spektaklio vaizdinių. Sarkazmas įsisiūbuoja iki beveik vaitkiškų apimčių, bet čia Vilkaitis-Adrianas, bejėgiškai parvirtęs, Dantės netyčia sumindyta raudono popieriaus kepure, išsirengia iš kandžių sukapoto šventiko rūbo – išsirengia visiškai, iki sielos. Ir ši transformacija, puikiai aktoriui Vilkaičiui pavykusi, tampa vienu jautriausių spektaklio momentų.
Gal taip ir turėjo būti – kur, jei ne amžinybės akivaizdoje, laikinybės grožis šviečia ryškiausiai? Gal ir neparadoksalu, kad Nekrošiaus „Dieviškoji komedija“ tapo meilės išpažinimų arena: paprastučiam valso motyvui, jaunų aktorių jaunystės grožiui, grakščiam merginų lankstumui, santūriai brandžių aktorių brandai. Italijai. Baltiems jos miestų siluetams. Kūno ir sielos vienybės stebuklui, tveriančiam, regis, ir ten, kur sielos ištrūksta iš savo narvelių, tačiau nepalieka jų kaip nebereikalingų kiautų, o meilingai nešiojasi su savim anapusybės miestuose. Meilei.
Beatričės, anksti palikusios gyvųjų pasaulį, galvutės, iškirptos iš balto popieriaus, užpildo visą sceną, paversdamos ją neišbrendama vaikiškų prisiminimų giria. Jas surenka ir breigeliškomis rogėmis išsiveža belaikis paštininkas. Pirmasis atsisveikinimas švelnus, o iki antrojo, finalinio, Beatričė dar ne kartą pasirodys – žais, kvies, erzins, priekaištaus, – kol kelionei per skaistyklą einant į pabaigą apsivilks skaisčiai raudoną suknelę ir bus Dantės atspėta, atpažinta iš vienintelio prisilietimo. Ir tada avanscenoje prasidės šokis, kurį teks sušokti per nedidelį, bet neįveikiamą atstumą, kojoms neatplėšiamai įaugus į grindis. Pasipils bučiniai, kuriuos teks skraidinti oru, siųsti per pasiuntinį. Pasigirs juokas, kuris greitai virs rauda, ir Beatričė turės išeiti. Ir žemės rutulys skils perpus, ir atsivėrusio raudonai žioruojančio plyšio Dantė nebeįstengs užverti. Kažkas atneš ir paduos jam knygą, kuri bus kaip tik tinkamo dydžio skilimui užtaisyti. Bet nuo tos akimirkos pasaulis paslėps savo veidą po milžiniška kauke.