Per pastaruosius trejetą metų „Krétakör“ išgyveno svarbius pokyčius. Sukūręs didžiausią tarptautinį pripažinimą pelniusią šiuolaikinę vengrų teatro grupę, Á. Schillingas netikėtai atsisakė visų savo spektaklių, trupės ir pradėjo naują ieškojimų kelią. Pasak Á. Schillingo, naujasis „Krétakör“ – tai ne tradicinis teatras, bet kultūrinė iniciatyva, o jos svarbiausias interesas – su įvairių sričių menininkais kurti inovatyvius „kūrybinės bendruomenės žaidimus“, kurie leidžia bendradarbiauti skirtingoms socialinėms grupėms. Naują „Krétakör“ ideologiją įkūnijo trejus metus kurtas projektas „Krizės trilogija“. NDA’12 pristatys dvi trilogijos dalis – filmą „JP.CO.DE“ ir spektaklį „Dvasininkė“. Vakaras prasidės Á. Schillingo paskaita apie naujas „Krétakör“ idėjas ir ieškojimus.
Pasak Á. Schillingo, „projektas „Krizės trilogija“ pirmiausia akivaizdžiai įrodo, kad „Krétakör“ šiandien, praėjus trejiems metams po legendinio teatro iširimo, yra novatoriškos scenos meno dirbtuvės. Antra, „Krizės trilogija“ – naujo pobūdžio struktūrinis modelis. Trečia – tai talentų ugdymo programa, jungianti įvairaus amžiaus jaunus žmones ir skatinanti juos bendradarbiauti. Ketvirta – tai viešas forumas, per meną keliantis svarbius klausimus ateinančioms kartoms. Pagaliau „Krizės trilogija“ yra išpažintis, išreiškianti mūsų asmenines baimes, patirtis, troškimus ir įsitikinimus.“
„Krizės trilogijos“ kūrimas prasidėjo 2008 m., kai Prahos kvadrienalės kuratorė Sodja Lotker pasiūlė „Krétakör“ įgyvendinti projektą 2011-ųjų kvadrienalės programai. Iš pradžių Á. Schillingas galvojo jį pavadinti „Jėzaus projektu“. Kitas postūmis buvo Miunchene įsikūrusios Bavarijos operos intendanto Nikolauso Bachlerio siūlymas režisuoti muzikinį kūrinį 2011-ųjų Miuncheno operos festivaliui. Galiausiai šiuolaikinio meno centro „Trafo“ direktorius György Szabó pasiūlė pristatyti visą trilogiją Vengrijoje.
Pirmąja „Krizės trilogijos“ dalimi tapo dokumentinis filmas – socialinis eksperimentas „JP.CO.DE“. Jį Á. Schillingas kartu su jaunu kino režisieriumi Péteriu Fancsikai sukūrė ir pristatė Prahos kvadrienalėje. Pirmiausia buvusiame Čekoslovakijos komunistinio laikraščio „Rudé Právo“ pastate buvo atliktas socialinis eksperimentas. Jame dalyvavo dvylika savanorių iš skirtingų šalių, sutikę išbūti apleistame pastate dvylika dienų stebimi kamerų. Jo pagrindu sukurtas filmas pasakoja apie paauglio Balázso Gáto pastangas suburti naują bendruomenę. Balázsas palieka savo šeimą ir šalį. Svetimame mieste jis pasikviečia 12 savanorių norėdamas pradėti revoliuciją...
„JP.CO.DE.“ – taip vadinasi žinomo vengrų profesoriaus Miklóso Hadaso socialinė teorija. Ji skelbia, kad bendram tikslui susijungusių mažiausiai dvylikos žmonių stiprus vidinis ryšys gali sukurti simbolišką tryliktąjį asmenį, per kurį pasireiškia dieviška pačios bendruomenės prigimtis. Balázso eksperimentas iš esmės yra nesėkme pasibaigęs bandymas praktiškai įkūnyti šią teoriją.
Dar prieš pradėdamas projektą „JP.CO.DE“, Á. Schillingas parašė scenarijų spektakliui „Dvasininkė“. Jame pasakojama aktorės Lillos Gát (tikras spektaklyje vaidinančios vienos iš pagrindinių buvusios „Krétakör“ trupės aktorės vardas) odisėja. Ji atsisako teatro dėl dramos mokytojos darbo kaime toli nuo sostinės ir siekia pritaikyti naują paauglių ugdymo metodą, tačiau jos pastangos, panašiai kaip ir sūnaus Balázso, baigiasi katastrofa. Spektaklyje dalyvauja profesionalūs aktoriai ir 20 vengrų paauglių iš Rumunijos. „Dvasininkė“ buvo kuriama Transilvanijos kaime „Krétakör“ profesionalių aktorių bendruose seminaruose su mokiniais. „Dvasininkė“ Á. Schillingui tapo šiuolaikine parabole: „Aktorės likimas įkūnijo tą dvilypumą, kurį šiandien jaučiu Vengrijoje ir visoje Europoje tarp, viena vertus, bevaisio geranoriškumo ir žmogiškumo stokojančių reglamentų.“ Projektas tapo vienu įdomiausių ir kontraversiškiausių šiuolaikinio socialinio teatro eksperimentų. Į Vilnių jis atvyksta tiesiai iš prestižinio tarptautinio teatro festivalio Briuselyje.
Pradėję nuo aktorės istorijos, projekto kūrėjai nusprendė suteikti jai šeimą, nes būtent šeimoje, kaip mažiausioje ir svarbiausioje visuomenės ląstelėje, atsispindi tikrasis jos paveikslas. Taip atsirado sūnus, ieškantis savo vietos gyvenime, ir psichologas vyras (trečiosios trilogijos dalies – eksperimentinės operos „Nedėkingi šunsnukiai“ – herojus). Pasak Á. Schillingo, „vienas labiausiai trikdančių mūsų atradimų buvo tai, kad šeima, nors ir yra dirbtinė bendruomenė, nepaklūsta apibrėžimui. Joje glūdi kažkas, ko neįmanoma paaiškinti. Mes tai pavadinome „siela“ ir padarėme išvadą, kad jos stinga ir mūsų visuomeniniame gyvenime.“
* * *
Árpád Schilling: Kas yra kūrybinės bendruomenės žaidimas?
Demokratija yra europietiškas prekės ženklas, be to, dar ir rinkos lyderis. Panašu, kad diktatūros vystosi greičiau tada, kai jų produktyvumas auga didžiuliais šuoliais, bet, viena vertus, jos sparčiai išeikvoja savo žmogiškus išteklius, kita vertus, kartu sunaikina ir savo gamtinę aplinką, ką jau kalbėti apie tai, kad jų agresyvi ekspansija priverčia kaimynus imtis tokių pat agresyvių atsakomųjų veiksmų, kurių galutinis rezultatas yra karas.
Kūrybinės bendruomenės žaidimas – tai prekės ženklas, apimantis žmogaus veiklą, kuri užtikrina sveikos ir teisingos konkurencijos sąlygas visiems dalyviams, vykdoma efektyviai bei žmogiškai bendradarbiaujant ir patenkina pagrindinius Homo Ludens poreikius. Menas, nereikalaujantis aktyviai dalyvauti ir įsitraukti, negali būti laikomas kūrybinės bendruomenės žaidimu.
Kas yra „Krétakör“?
„Krétakör“ – tai kultūrinė iniciatyva, kurios sėkmė labiausiai priklauso nuo naujų jos sukurtų kultūrinių produktų tipų, novatoriškos vadybos ir ekonominės struktūros bei plataus partnerių tinklo.
Svarbiausias „Krétakör“ interesas – kurti kūrybinės bendruomenės žaidimus, kurie dėl savo šiuolaikinių estetinių savybių ir novatoriškų metodologijų leidžia bendradarbiauti skirtingoms socialinėms grupėms, remti talentą nepriklausomai nuo socialinio-ekonominio statuso ir palaikyti socialiai sąmoningas bei atsakingas kultūrines iniciatyvas.
Kokie yra mūsų asmeniniai siekiai?
Mes norime gyventi ir auginti vaikus visuomenėje, kurioje niekas nebando primesti savo požiūrių kitiems, o švietimas siūlo ateinančiai kartai daugybę būdų atrasti pasaulį. Iš esmės mes norime skleisti deramo nuolankumo gamtos pasauliui požiūrį, tačiau be kvailumo ar populizmo priemaišos. Ryšys tarp žmonių sukuriamos aplinkos estetikos ir jų protinio pajėgumo yra neginčijamas, ir būtent todėl mes be išlygų remiame meno mokymą pradedant nuo vaikų lopšelio. Žmonės, neturintys tinkamo proporcijos pojūčio, negali išvengti nesaikingumo bet kurioje gyvenimo srityje, jie netgi gali sunaikinti vienas kitą dėl paprasčiausio neišmanymo. Mokytis ir mokyti visą gyvenimą – tai mūsų filosofija.
NDA inf.