Ką sugeba televizija

Jonas Ūbis
Per žinias rodė daugiavaikių motinų apdovanojimą Prezidentūroje. Salėje buvo daug moterų ir vaikų. Vyrų televizininkai nerodė. Gal jų nebuvo, o gal, įsižiūrėjęs į moteris, vyrų nepamačiau. Bet reportaže kalbėjo tik moterys.

Televizijos parinktos citatos atitiko valdžios nuostatas: reikia, kad vaikai liktų Lietuvoje ir dirbtų jos labui, reikia gimdyti kuo daugiau, jei šeimoje augs apie dešimt vaikų, netrukus lietuvių bus devyni milijonai. Pastarąjį skaičių ištarusi garbaus amžiaus žemaitė neabejojo savo teisumu. O aš pabandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei Lietuvoje gyventų devyni milijonai lietuvių. Pagalvojau ir išsigandau. Nes trys milijonai sugeba apšnerkšti Lietuvą taip, kad talkose šiukšles turi rinkti net Prezidentė, o devyni? Kaip juos išmaitinti, kur visus apgyvendinti? Nebent pas tautiškai nusiteikusius ir tuoktis tautiečius raginančius seimūnus. Girdėjau, kad jie turi erdvius namus.

 

Pasakysite, kad taip niekad nebus, todėl nereikia kreipti dėmesio į tokias kalbas. Bet sovietmečiu atsiradęs ir iki šiol išsaugotas daugiavaikių motinų kultas juk neatsitiktinai rodomas žiniose kaip viena pagrindinių naujienų. Akivaizdu, kad pagyvenusios moterys, kalbančios apie tai, kad reikia gimdyti valstybei vaikus, neleisti jiems emigruoti į svetimas šalis, nesupranta, kad ne žmogus turi tarnauti valstybei, o atvirkščiai. Bet apie tai, kad reikia aukotis savo valstybei, ją mylėti ir pan., vis dažniau išgirstu iš pačių aukščiausių politikų lūpų. Jie, matyt, nemato skirtumo, ką mylėti, – tėvynę ar valstybę. Apdovanotų motinų žodžiai – tik dar vienas taškas į populistų krepšį rinkimų išvakarėse. Lietuvoje nebeliko cenzūros, bet kolegos žurnalistai ir vėl pasirengę tiesti generalinę ideologinę liniją. Agituoti, žerti teigiamus pavyzdžius, rodyti kaimo močiutes ir senelius kaip neišsenkantį liaudies išminties šaltinį. Kaip ir prieš šimtą metų jie nori patriarchališkame kaime ieškoti tautos idealų, nors kaimas vis labiau degraduoja, o dauguma daugiavaikių šiuolaikinių motinų nuo pat nėščios paauglystės gyvena tik iš pašalpų.

 

Jau nebe pirmą šimtmetį lietuvių inteligentų idealizuojamą kaimą kitaip rodo Algimanto Puipos 1979 m. filmas „Velnio sėkla“ (LTV, šiąnakt, 11 d. 23.45). Eugenijos Pleškytės, Kosto Smorigino ir Inesos Saulites suvaidintų herojų meilės trikampis filme panardintas į anaiptol nešviesias ir nekilnias XX a. pradžios lietuvių kaimo realijas.

 

Lietuvių filmuose vaikai dažnai siejami su poetiškų fantazijų pasauliu, bet komerciniame kine jie neretai tampa siaubo filmų personažais. Nicko Hammo 2004 m. filme „Klonuotasis“ (BTV, 12 d. 23.20) nužudyto aštuonerių metų berniuko Adamo tėvai kreipiasi į mokslininką, kad šis klonuotų jų sūnų. Bet naujasis Adamas laimingai gyvens iki kol jam sukaks aštuoneri. Tada prasidės tikrasis tėvų košmaras.

 

Scenaristas Markas Bombackas yra prisipažinęs, kad filmo sumanymas gimė, kai jo žmona buvo nėščia. Siaubo kinas nuo pat pradžių eksploatavo slaptų žmogaus baimių temą. Tik dabar frankenšteinų vietą užėmė klonai. Pagrindinius vaidmenis filme, kurio nerekomenduočiau daugiavaikėms motinoms (bet susirūpinusiems tautos išlikimu gal ir būtų sveika) sukūrė Robertas De Niro, Gregas Kinnearas ir Rebecca Romijn.

 

Nors pats mieliau rinksiuosi Peterio Jacksono 2005 m. „King Kongą“ (LNK, šįvakar, 11 d. 21.15). Milžiniška beždžionė kine pasirodė 4-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai buvo originalus, neperkeltas į kiną iš literatūros personažas. Klasikinio „King Kongo“ (jį mėgstu labiausiai) kūrėjai Merianas C. Cooperis ir Ernestas B. Schoedsackas buvo spalvingos asmenybės. Cooperis 1919–1920 m. net tarnavo lenkų kariuomenėje pilotu (todėl toks svarbus finalinis lėktuvų pasirodymas) ir dalyvavo lenkų kare su bolševikais. 1920 m. Ukrainoje jis sutiko šilto ir šalto mačiusį karo operatorių Schoedsacką. Kartu jie kūrė dokumentinius filmus Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje, bet išgarsėjo 1933 m. papasakoję liūdną istoriją apie įsimylėjusį King Kongą. Jacksoną, regis, labiau žavi Tolkienas ir naujosios technologijos, jo „King Kongas“ man pasirodė užtęstas, dirbtinai pernelyg gražus. Filme vaidina Naomi Watts ir Adrienas Brody.

 

Aktorius Edas Harrisas turi daug gerbėjų. Režisierius Edas Harrisas jų turi mažiau. Bet 2008 m. jo režisuotas vesternas „Apalūza“ (LNK, 13 d. 22 val.) tikrai vertas dėmesio. Apalūza – tai mažas miestelis Naujojoje Meksikoje, 1882 metais jį valdo visagalis Randalas Bregas su savo gauja. Įbauginta bendruomenė nusprendžia nugalėti prievartą. Tai turi padaryti idealistas šerifas Virdžinas Koulas (pats režisierius) bei jo padėjėjas Everetas Hičas (Viggo Mortensen). Netrukus Apalūza tampa tikru gyvenimo teatru – čia susipina tiesos, išdavystės, mirties istorijos, iš kurių ir gimė laukinių Vakarų legenda. Jeremy Ironsas ir Renee Zellweger buvo vesterno naujokai, neseniai daktarą Freudą „Pavojingame metode“ suvaidinęs Mortensenas – beveik. Prieš tai jis susitiko su Harrisu Cronenbergo filmo „Prievartos istorija“ aikštelėje.

 

Didžiausias filmo malonumas – atpažinimo džiaugsmas ir noras stebėti, kaip Harrisas elgiasi su klasikinio vesterno kodais, kaip žaidžia su jais: į miestą atjoja teisingumo vykdytojas; viešbutyje gaudžia saliūnas; žiaurių indėnų ataka; nimfomanė našlė... Vesternas – niekad nenusibostantis žaidimas. Harrisas, matyt, nenori atnaujinti žanro, greičiau siekia sužadinti nostalgiją.

 

Vesterną „išrado“ amerikiečiai, kostiuminę istorinę dramą – anglai. Ketvirtajame dešimtmetyje pasirodęs Aleksandro Kordos „Asmeninis Henriko VIII gyvenimas“ buvo populiarus visame pasaulyje. Jo formulė – vidutinio šiuolaikinio žiūrovo suvokimui pritaikytas istorinis siužetas ir puošnūs kostiumai bei interjerai – nepaseno. Tai suprato ir debiutantas Justinas Chadwickas, 2008 m. sukūręs filmą „Karalienės sesuo“ (LNK, 13 d. 00.20). Populiarios istorinių romanų rašytojos Philippos Gregory knygos pagrindu sukurto filmo herojus – tas pats mergišius Henrikas VIII, negailestingai kirtęs savo žmonoms galvas. Jis atsiduria tarp dviejų tarpusavyje konkuruojančių seserų Boleyn – Anos ir Merės. Jas vaidina Natalie Portman ir Scarlett Johansson. Kaip viename interviu paaiškino karalių suvaidinęs Ericas Bana: „Jei bandytume seseris apibūdinti šiuolaikiškai, Ana būtų ambicinga moteris ir karjeristė, o Merė nori sukurti šeimą ir pažinti meilę.“ Kaip iš tikrųjų baigėsi ši istorija, manau, žinote. Pabaiga tikrai nepaguos tų, kurie Lietuvos gatves nukabino santuoką reklamuojančiais plakatais.

 

Danų režisierės Susanne Bier filmas „Geresniame pasaulyje“ pernai gavo „Oskarą“ geriausiam užsienio filmui. Pasižiūrėjęs jį supratau, kad Bier labai rūpi šiuolaikinės šeimos problemos. 2007 m. JAV ji sukūrė „Tai, ką mes praradome“ (TV3, 12 d. 24.00) – taip pat filmą apie šeimą. Odrė (Halle Berry) ir Brajanas (David Duchovny) pora jau vienuolika metų, jie turi du vaikus, ramų, patogų gyvenimą ir, regis, numanomą ateitį. Bet Brajanas tampa prievartos auka. Po jo mirties Odrė suartėja su geriausiu vyro draugu Džeriu (Benicio Del Toro), narkomanu, kuriam prieš tai nejautė palankumo. Prie Džerio prisiriša ir abu vaikai. Bier filmuose daug sentimentalumo ir atviros didaktikos. (Matyt, todėl jos taip nemėgsta kitas garsus danas Larsas von Trieras.) Tai – filmai žmonėms, kurie laukia, kad būtų patvirtintos jų tradicinės vertybės. „Tai, ką praradome“ sulaukė JAV kritikų pagyrimų.

 

Sekmadienio vakarą LTV (13 d. 21.15) tiesiogiai transliuos jau penktą „Sidabrinės gervės“ ceremoniją. Lietuvių kino akademijos nariai baigia rinkti geriausius metų filmus ir kūrėjus. Jei atvirai, nepavydžiu jiems, nes dalis finalinių nominacijų skamba kaip pasityčiojimas: rinkti geriausią iš trijų blogų filmų tikrai bjaurus uždavinys. Kita vertus, tokia yra lietuvių kino realybė ir „Sidabrinė gervė“ ją fiksuoja. Paversti tokią apgailėtiną situaciją spindinčia ir masinančia švente ne tik Nacionalinio dramos teatro salėje susirinkusiems kino kūrėjams, lietuviškam elitui ir seimūnams – tik televizijai pasiekiamas menas.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.