Parkas – paprastas ir, regis, kiekvienam aiškus reiškinys, bet žinant tik parodos pavadinimą stereotipinės asociacijos gali būti apgaulingos ir neatitikti to, ką dar pamatysite. Pirmuose keturiuose sidabro bromo atspauduose – vaizdai iš Vilniaus kapinių. Apskritai visoje parodoje kapines, bažnyčias ar jų šventorius matome kone kas antroje fotografijoje. Darau išvadą, jog fotografą itin masina sakralios erdvės, o parką jis mato ne tik parku oficialiai pavadintose zonose, bet ir ten, kur į miestą įsiterpia gamta, kaip erdvę, skirtą meditacijai, susikaupimui ir buvimui su savimi.
Stebint A. Surgailio užfiksuotus nespalvotus Vilniaus vaizdus pabūti su savimi pavyksta išties nesunkiai. Ir ne vien dėl to, kad man apžiūrinėjant parodą draugiją palaiko tik vienas pilkšvas parodos lankytojas ir platus baltas saulės spindulys, besidriekiantis per vieną sieną. Fotografijose nėra gyvų personažų. Naujai atrasti parkai nurimę, kapinės tuščios. Sunku pasakyti, kada A. Surgailiui pavyko aptikti tokį tykumą, nors žiūrint net ir į nespalvotą dangų, atrodytų, kad tai tingus pavakarys. Neužsėsti suoleliai Vilniaus Vingio parke, dykas (net be šiandieninių buldozerių) Sereikiškių parkas, sustingęs Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios šventorius. Nuotraukose parkų erdvės tartum praradusios tiesioginę savo funkciją: atrodo taip, lyg nebūtų skirtos žmonėms, pramogoms, pasivaikščiojimams. Su impresionistų paveikslų įdiegta parkų vizija šie vilnietiškieji turi nedaug ką bendro. Gal tik laisvą kompoziciją ir grafiškus, žolėje medžių šakų piešiamus judrius paveikslus. Taigi parkas čia veikia ne kaip socialinė sąvoka.
Žvelgdama į kapinių panoramas, mintimis nukeliauju į Rumunijos kapines, kuriose kartą teko lankytis. Jų kelias vedė tiesiai į didžiausią miesto parką. Tą saulėtą dieną kapinių takus mindė vaikai su spalvotais balionais rankose, važinėjo dviratininkai ir vaikštinėjo porelės. Kapinės tuomet buvo virtusios parko pratęsimu. Miestas – tai sudėtingas darinys, o jo dalys nuolat susipina, perimdamos viena kitos funkcijas, ir tai ne tik fotografo fantazija ar fikcija. Panašiai yra ir su A. Surgailio „Vilniumi kaip parku“ – istoriniai miesto parkai, erdvės panašios į parkus ir galiausiai pats Vilnius dėl fotografo atidaus žvilgsnio kinta tiesiog akyse ir įgyja naujas prasmes.
Mažas nuotraukų formatas verčia prieiti artyn, įsižiūrėti. Tai sukuria intymų žiūrovo santykį su fotografijomis. Įdomu, kodėl maloniau iš arti spoksoti į tuščias Vilniaus panoramas, klaidžioti prisiminimais įamžintuose kraštovaizdžiuose ar tiesiog bandyti spėlioti, kuri tai Vilniaus vieta. Turbūt sąmoningai, išlaikant tą magiško ir nedalomo miesto viziją, pavadinimų nuotraukos neturi. Meditaciją nutraukia nebent erdvės poreikis, nes susiraizgiusios medžių šakos kai kur ją gerokai užgožia.
Intencija dokumentuoti parkus ir „parkus“, juolab nespalvotai (kas prideda istoriškumo atspalvio), yra tartum siekis užkonservuoti vaizdus. Atpažįstame tą patį nostalgišką žvilgsnį, norėjusį išsaugoti medinį Vilnių, medinį Kauną ir medinius Druskininkus (fotografijų ciklai išleisti knygomis). Menininkui pavyko išsaugoti pastatų atvaizdus, tačiau daugelis jų, deja, jau virto istorija. Čia peršasi ironiška analogija su senovės graikų mitu apie karalių Midą, kur viskas, prie ko tik šis prisiliesdavo, tapdavo auksu. Jei „etatinis“ nykstančių objektų fotografas susirūpino Vilniaus parkais, gal tai yra užuomina ir mums, kad nežiopsotume, jei norime, jog pastarieji nevirstų tik keršais prisiminimais...
Parodos anotacija skelbia, kad „kartu su subjektyvia miesto kaip parko vizija A. Surgailis bando prikelti ir nykstančią kalbą, siūlo sugrąžinti pamirštus jos žodžius į šiuolaikinę vartoseną“. Antra parodos pavadinimo dalis – „Kerša fotografija“ – žengia dar vieną žingsnį tradicijos link ir archajišką kalbą jungia su analogine fotografija. Tai, kad vaizdai sukurti analogine technika, –didelis privalumas – švelni, kitokia nei skaitmeniniame atvaizde šviesa užlaiko žvilgsnį keletą akimirkų ilgiau.
Taip klaidžiodama atsiduriu prie paskutinių parodos nuotraukų. Jau įpratusios prie glotnių miniatiūrinių vaizdų akys užkliūna už grubaus automobilio kėbulo. Palinkstu dar arčiau – pirmame plane palikusios savo egzistencijos pėdsakus, tolumoje stačiais laiptais tiesiai į Jeruzalės bažnyčią žingsniuoja gyvos (!) būtybės. Kaip skrybėlėtas detektyvas iš nespalvoto filmo apsidairau aplinkinėse fotografijose ir užtinku dar keletą miglotų beveidžių siluetų. Jų tapatybės nustatyti nepavyksta. Nepavyksta pajausti ir gilesnio ryšio su jais, atsukusiais nugarą daiktiškam pasauliui, tyliai artėjančiais prie sakralesnio. Pradedu abejoti, ar fotografo Vilnius tikrai nedalomas. Gal kaip tik sakralumas ir daiktiškumas yra du jo poliai? Miesto, kaip gyvo, daugiafunkcinio organizmo? Nelieka abejonių tik dėl vieno dalyko – A. Surgailio parkuose žmonėms vietos nėra. Tai talpi erdvė jų mintims, žvilgsniui, meditacijai ir prisiminimų pasauliui. Andriaus Surgailio Vilnius kaip parkas – susipynęs su kitomis aplinkomis, bet vientisas ir sakralus miestas.
Paroda veikia iki gegužės 12 d.
„Akademija“ (Pilies g. 44 / Latako g. 2)
Dirba pirmadienį–šeštadienį 12–18 val.