Didelio vaiko pasakos

Kristina Stančienė
Kai kuriuos savo drobių herojus tapytojas Alonas Štelmanas vadina „mėnulžmogais“, nes jie yra su mėnulio pjautuvais vietoje galvų.

Kitų galvos atrodo kaip taisyklingi apskritimai. Senesniuose jo darbuose aptinkame dar vieną panašų tipažą – savotišką „širdažmogį“... Tai irgi antropomorfiška būtybė, primenanti vulgarias mokyklinių suolų, viešų sienų ir patvorių tepliones. Tik ji neperverta meilės strėle, o primena gyvą sutvėrimą, piktą žmogiūkštį – agresyvi, kenčianti ir užkrečianti savo kančia ir įsiūčiu.

 

Čia kaip tik laikas tarti, kad Štelmano tapyba – neblogas jaunesnės lietuvių tapytojų kartos pavyzdys ta prasme, kad žvelgdami į jo darbus galime raidę po raidės sudėlioti XX a. pradžios ekspresionizmo ir jau mūsų laikams artimesnio naujųjų laukinių judėjimo „abėcėlę“: aitrus koloritas, gestiška tapysena, „skurdi“ kompozicija, gėla, kartėlis, baimė, sumišimas. Ji sukelia daug emocijų – nuo pasidygėjimo iki kreivos šypsenos – ir ilgai neužsimiršta.

 

Taigi, savo „žmogiškuosius“ veikėjus Štelmanas keistai redukuoja, supaprastina – iš figūrų drobėse telieka pagaliukai, šakaliukai, apskritimai – visai kaip schematiški atvaizdai kelio ženkluose. Tačiau dėl to vaizdas jo darbuose netampa dekoratyvus. Greičiau – keistai neurotiškas, psichodelinis, erzinančiai vaikiškas. Tiksliausia būtų sakyti – infantilus. Juk šitaip vadiname suaugusiojo, niekaip neišaugančio iš vaikiškos pasaulėjautos, būseną, arba charakterio savybę. Štelmano kūrinių nuotaiką sustiprina ir riebiai tepamas dažas, tarsi šviežiai išartas laukas banguojantis paveikslų paviršius, o ir aitrus, „nuodingas“ koloritas – visi tie įvairaus intensyvumo violetai, geltoniai, drąsiai tepama begėdiškai rožinė. Įspūdis toks, tarsi ant braškinių ledų šliūkštelėtume buteliuką ricinos... Darniai čia veikia ir antropomorfizuoti daiktai (kaip pinkfloidiškai žygiuojantys kirvukai, buteliai, elektros lemputės ir t.t.), t.y. artefaktai, atsidūrę kvailose, absurdiškose situacijose ir greičiausiai įkūnijantys asmenines patirtis ir nelabai malonias egzistencines situacijas.  

 

Štelmanas yra labai išvystęs savotišką simbolių sistemą (kai kuriuos ženklus čia galime tapatinti ir su visuotinai priimtais), arba automitologiją. Štai, pavyzdžiui, mėnulis (arba antropomorfiško herojaus įsikūnijimas) čia dažniausiai yra jaunas. O juk šia tema rastume ištisus talmudus liaudiškos išminties įvairiausių praktiškų patarimų ir mistinių prietarų... Jo herojai dažnai veikia poromis. Kartais – didesnėmis grupėmis. Gana griežtai ir ritmiškai išdėliotos drobėje, šios figūros įgauna ir šiek tiek militaristinio agresyvumo, kartais primena mažų berniukų žaidimus žaisliniais kareivėliais ar suaugusių vyrų karines strategijas. Vienišas mėnulžmogis blaškosi tik tose kompozicijose, kur veiksmas vyksta slogiame interjere. Veikėjų lytis nedetalizuojama, bet Jos ir Jo akistata iškyla netiesiogiai – tarsi archetipinis vyriškų baimių įsikūnijimas drobę okupuoja įstriži brūkšniai – ore sklendžiančios raganos, išnyra ir bjauri, nerangi nuotaka, įsitvėrusi puokštę rausvų balionų.

 

Beveik visose jo drobėse stūkso keistas pastatas žioruojančiais langais ir aukštu kaminu. Jis taip pat yra simbolistiškai „sužmogintas“, gyvas, tykantis, žiūrintis, liudijantis. Ne, ne Čiurlionio „Ramybė“ ir ne josios replika. Tačiau giluminis ryšys – kaip tikėjimas gyvojoje ir negyvojoje gamtoje glūdinčiomis galiomis – egzistuoja. Beje, beveik visur veiksmo scena – atviras laukas. O veiksmo laikas – naktis, prieblanda, sutemos. Mitinis, pasakiškas ir neaiškus, ribinis metas, kai galimi įvairiausi virsmai, kai į paviršių išlenda šmėklos, vaiduokliai ir sielos demonai.

 

Jei sakytume, kad pasaulinė ekspresionizmo istorija prasidėjo gal dar nuo Matthiaso Grünewaldo ar El Greco, o Lietuvoje – nuo liaudies meno ir jį jautriai perteikusio „Ars“, o vėliau išsiplėtojo naujųjų laukinių bangą atliepusios „Angies“ kūryboje, Štelmano tapyba į lietuvišką kontekstą įsiterpia savaip. Jo tapybai būdinga didelė autentiškumo, nuoširdumo dozė, kartais – ribinė įtampa, kurią sudaro „nuodingas“ spalvynas ir sarkastiška, vaikiška frustracija, patirtys, kurias suaugęs nevalingai, o gal ir sąmoningai projektuoja „rimtame“ suaugusiųjų pasaulyje. Taip pat ir veikėjai – Štelmano mėnulžmogiai man primena vaikiškos animacijos ir knygučių piešinius. Juk čia mėnulis paprastai vaizduojamas kaip geraširdis ūsuotas dėdė. Tuo tarpu Štelmano mėnulžmogis greičiausiai „atneša“ ne saldų sapnelį, o tikrą, nesusapnuotą realybės košmarą.

 

Rodos, šioje tapyboje nėra nieko stulbinančiai naujo, stebuklingo. Tačiau kartu yra gana daug – gyvas jausmas, sukrečiantis „nuogumas“ prieš kitus ir save patį, gerai „čiuožtelėjusi“ fantazija ir atitinkami spalvų deriniai. Arba – nuoširdžios didelio vaiko pasakos apie save ir gyvenimą.

 

Paroda veikia iki gegužės 18 d.

„Pamėnkalnio“ galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį 10–16 val.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.