A. Hermanis yra
vienas iš nedaugelio jaunosios kartos režisierių, besidominčių kolektyvinės
atminties fenomenu ir atradęs jame unikalų dabarties kamertoną. Į nebūtį
nugrimzdusi epocha jį domina ne kaip istorinės, o emocinės atminties faktas.
Praeitis A. Hermanio teatre materializuojama panašiai kaip M. Prousto
romane „Prarasto laiko beieškant“, – per kvapą ir pojūtį. Atkurdamas
nebeegzistuojančią tikrovę, režisierius ją dekonstruoja ir atitolina nuo
realybės. Stilizuoti natūralistiniai A. Hermanio spektaklių interjerai išties
yra nerealūs. Tai – atminties fikcijos. Kaip ir jų gyventojai, panašūs į
pasenusias lėles. Jų egzistavimas hiperrealistinėse išnykusios epochos
dekoracijose tampa žmogaus laikinumo metafora. Bene geriausias to pavyzdys – spektaklis
„Sonia“.
Spektaklio epigrafu
pasirinktas rašytojos Tatjanos Tolstajos apsakymo sakinys: „Buvo žmogus, ir nėra. Tik vardas liko – Sonia.“
Ankštame vieno kambario bute Leningrade prieš karą gyveno vieniša neišvaizdi
moteriškė Sonia. Kažkas nusprendė papokštauti ir parašė jai meilės laišką
nuo nepažįstamo vyro. Sonia patikėjo ir atsakė. Pokštas užsitęsė iki karo.
Blokados apimtame mieste Sonia išėjo gelbėti iš bado mirštančio mylimojo. Taip
ir nesupratusi apgavystės Sonia žuvo, atidavusi paskutines savo maisto atsargas...
Iki mažiausių detalių atkurtame mažo
prieškario buto interjere (dailininkė Kristīne Jurjāne) veikia du personažai –
pasakotojas ir Sonia. Iš pradžių abu juos vaidinantys aktoriai pasirodo kaip
plėšikai Sonios kambarėlyje, kur jau niekas nebegyvena. Vienas persirengia
moteriškais drabužiais ir mūsų akyse virsta Sonia, o kitas pradeda pasakojimą
apie ją. Anot pasakotojo, Sonia „buvo visiška kvailė“, todėl ją išnaudojo ir
apgaudinėjo visi, kas netingėjo. Nejučia kvailės Sonios istorija tampa
pasakojimu apie prarastų jausmų pasaulį, iš kurio liko tik daiktai, tapę
atsitiktinių plėšikų grobiu.
Sonią įkūnijo vienas pagrindinių A. Hermanio
aktorių Gundaras Āboliņis. Pasak A. Hermanio, – „Rašytojos Tatjanos Tolstajos sukurtas personažas
yra labai kontrastingas: bjauri išvaizda ir labai jautrus vidinis pasaulis. Aš
patikėjau vyrui aktoriui įkūnyti šį prieštaravimą. Nesiekiau jo paversti
moterimi. Tai labiau pastanga suprasti moterį. Mes nevaidiname moters, bet
stengiamės sukurti moters įvaizdį, charakterį ir papasakoti apie jos sielą.
Nemanau, kad siela turi lytį.“ Aktorius su režisieriaus pagalba scenoje atlieka
įstabų persikūnijimo aktą, – apkūnus šiuolaikinis
plėšikas mūsų akyse virsta jautria vieniša moterimi. Sonios personažas yra
absoliučiai įtikinamas ir kartu nerealus. Bereikšmiai jos kasdienybės epizodai
ir naivūs išgyvenimai yra ritualizuojami kaip prarasto rojaus metaforos.
Beveik tuo pat metu, kai
pastatė „Sonią“, A. Hermanis interviu „Peterburgskij teatralnyj žurnal“ sakė:
„Prieš daugelį metų pakviečiau Eimuntą Nekrošių statyti pas mus spektaklį. Jis
pasirinko lietuvių rašytojo Granausko knygą. Nebuvau jos skaitęs, o kai
paklausiau, kodėl taip pasirinko, Eimuntas pasakė, kad ten yra viskas, be ko
teatras negali apsieiti: Tėvynės meilė, gyvenimo meilė, žmogaus meilė. Tuomet
man pasirodė, kad šito nepakanka: pernelyg nuobodu. Dabar suprantu, kad būtent
apie tai reikia statyti spektaklius.“
NDA inf.