Absurdiškas
dramaturgo Olego Bogajevo pjesės siužetas (vertė Herkus Kunčius) pasakoja apie
tradicinę šeimą, kurioje nėštumas diagnozuojamas visiems jos nariams. Pastoja
ne tik šeimos moterys ir vyrai, bet ir augintinis Katinas. Viskas dar labiau
komplikuojasi, kai juos pradeda lankyti už kiekvieno nėštumą atsakingi sapnai.
Pirmiausia
abejonių kyla jau dėl to, kad pasirinkta tokia pjesė, kurioje nėra aiškiai
sudėti tematiniai bei žanriniai akcentai, be to, ji „sukalta“ teatrui,
veikiančiam labiau komerciniais principais. Nors O. Bogajevas pjesėje kalba
apie svarbias šiandienos visuomenės problemas – žmonių susvetimėjimą, šeimos
vertybių stoką, sistemos, slapta valdančios visų gyvenimą, egzistavimą, tai
nesuskamba aktualiai. Autorius mėgina banaliai vesti melodramatišką meilės
ilgesio temą, lyg ir stengiasi žaisti absurdo estetika ir ją derinti su
situacijų komedijos stiliumi. Kaip dramaturgo intencija rašyti absurdo pjesę
nepasiteisina, taip režisieriaus pabrėžtinai buitinis jos sprendimas tą absurdo
nuojautą scenoje dar labiau gožia.
Neapsispręsdamas,
apie ką kalbėti, režisierius susiduria su žanro problema, tad lieka viena –
eiti lengviausiu keliu ir pasirinkti buitinį pjesės sprendimą. Tačiau kas iš to
režisieriui, aktoriams ir žiūrovams, kai spektaklio estetika yra gerokai
pasenusi, vertinant šiuolaikinio teatro kontekste. Prisimenant pastarąsias
Jaunimo teatro premjeras, galima įžvelgti jau prieš kelis dešimtmečius
pasenusios literatūrinių spektaklių tradicijos įsigalėjimo tendenciją.
Spektaklio
dailininkas Gintaras Makarevičius sukūrė konceptualų ir „dvigubą realybę“ reprezentuojantį
scenovaizdį. Pagrindinė aktorių vaidybos aikštelė – standartinio daugiabučio
kambarys su sovietinio ar kaimo namo interjero detalėmis – neįmantriais sietynais,
ant sienos pakabintu kilimu, senoviškais lovų užtiesalais. Spektaklyje ji vienintelė
ryškiai transliuoja susikertančius realybės ir fikcijos planus – pirmajam
atstovauja žiūrovams matomo kambario interjeras, antrasis – už butaforinių
sienų esančių kambarių filmavimas ir jo tiesioginė transliacija į
videoprojekciją. Būtent ji paryškina sekimo, stebėjimo ir fiktyvumo jausmą. Visgi
scenografijos siūlomu principu režisierius žaidžia minimaliai. Atrodo, kad
režisūrine prasme tiesioginė transliacija reikalinga tik Tėvo ir jo sapno su
brazilų futbolo komanda scenai. O žiūrovų salei matoma buto erdvė spektaklio metu beveik
nekinta.
Spektaklyje
dominuoja psichologinė vaidyba. Tokiame buitinio spektaklio lygmenyje aktoriai
pasirodo įsprausti į neadekvačius jų vaidybos lygiui personažų rėmus. Spektaklis
visų pirma aktorinis, nesijaučia režisieriaus rankos. „Slaptoji dviratininkų
draugija“ neperteikia jokios pamatinės idėjos, prasmingesnis spektaklio
veiksmas nesusilipdo, nors kai kurie aktoriai iki smulkmenų įkūnija savo
personažus, pavyzdžiui, Dalia Morozovaitė, neatpažįstamai persikūnydama į
Senelę, ar Sergejus Ivanovas, kurdamas savo Senelį. Pastarojo vaidmuo artimesnis
natūralistinei vaidybos tradicijai, jam kurti aktorius naudoja visą savo
psichofiziką, transformuoja balsą, tad scenoje išvystame realų seną ir ligotą
žmogų. D. Morozovaitė eina kitu keliu. Jos Senelė yra teatrališkesnė, labai
energinga, aktorė į savo vaidmenį žiūri su teigiama ironija. Kurdama vaidmenį
D. Morozovaitė remiasi balsu, o S. Ivanovas, priešingai – daugiau kūno raiška.
Simono
Storpirščio (Katinas) sukurtą nebylų vaidmenį galima analizuoti kaip nedidelį
atskirą spektaklį. Beveik visą sceninį laiką aktorius veikia antrame
plane. Paradoksalu, bet didžiąją laiko dalį įdomiausia stebėti būtent Katiną.
Iš smulkių detalių kurdamas savo personažą, S. Storpirštis perteikia visą šio
gyvūno savybių spektrą. Tiesiog monotoniško ir prasmės stokojančio spektaklio kontekste
šis aktoriaus plastika grįstas vaidmuo atrodo organiškas ir dinamiškas. Panašaus
pobūdžio ir sapnuose pasirodančios Giedrės Giedraitytės Stintos sprendimas.
Visi
kiti personažai išlieka tokie patys, nei dramaturgas, nei režisierius
nesuteikia galimybės kurti įvairiapusiškesnį charakterį. Todėl tokie vienaplaniai
personažai aktoriams leidžia sukurti tik šabloniškus vaidmenis, nes nelieka
galimybės kūrybiškesnei veikėjo interpretacijai. Tad ir, pavyzdžiui, Jonės
Dambrauskaitės Duktė charakterizuojama tik kaip maištui bręstanti paauglė,
atsikalbinėjanti angliškais žodžiais, o Andriaus Bialobžeskio Tėvas – išgėrinėti
mėgstantis despotas. Tik Rasos Marazaitės vaidmuo leidžia
pasireikšti labiau, jos Motina – tai vienintelis personažas, kuris patiria bent šiokią
tokią dramą ir pasikeitimą.
Monotonišką
spektaklio ritmą išbalansuoja ir kiek nervingesnį būvį bei absurdo elementų į
vaidybą įneša nebent Giedriaus Arbačiausko kuriami vaidmenys. Jo Sapnų
aiškintojas, Reideris, Medicinos sesuo ir Vyr. gydytojas atstovauja kitiems
už šeimos pasaulio egzistuojantiems ir jų poelgius veikiantiems personažams. Nepateisintas
ir keistas atrodo režisieriaus sprendimas G. Arbačiauskui, Sauliui Sipaičiui
(Senė) ir Vytautui Taukinaičiui (Senė) priskirti epizodinius moteriškus
vaidmenis, o videokomentarų intarpai primena „Dviračio žynių“ lygio etiudus. Nors
tuo lyg ir norima pabrėžti absurdo estetiką, ji apskritai dingsta.
Sceninis
laikas dažniausiais stovi vietoje ir yra grindžiamas ištęstais aktorių
dialogais arba ilgai trunkančiomis pantomimos scenomis. Visi spektaklio
elementai veikia atskirai ir nesudaro sintezės, taip reikalingos kiekvienam
išbaigtam spektakliui. Tačiau šiuo atveju problema nėra spektaklio išbaigtumas
ar neišbaigtumas, šį pastatymą apskritai sudėtinga vertinti pagal
nusistovėjusius kriterijus, nes pats režisierius dirba veikiau kaip amatininkas,
o ne kaip kūrėjas. Kai tokia yra režisieriaus pozicija, ir aktoriams tenka
prie to prisitaikyti.
Naujas Jaunimo teatro spektaklis atspindi teatro kūrybinio kelio raidą, kelio, kuris
toli gražu neveda į menines aukštumas. Spektaklis tik dar kartą patvirtina, kad
teatro problemų sparčiai daugėja, jam reikia kardinalių režisūros ir dramaturgijos pasirinkimo pokyčių, taip pat nuosekliai plėtojamos
idėjinės krypties. Tenka liūdnai konstatuoti, kad pagrindinė spektaklio „Slaptoji
dviratininkų draugija“ nešama prasmė ta, kad jį statė teatro vadovas ir jame
atsiskleidė visos jau ne vieną sezoną merdinčio Jaunimo teatro problemos.