Kodėl nusprendėte savo naujajame šokio spektaklyje remtis
būtent
M.K.Čiurlionio muzika?
M.K. Čiurlionio muzika
Lietuvos šokio pasaulyje naudojama jau seniai. Anksčiau, kai pati dar šokau,
mano mokytoja Kira Daujotaitė taip pat pasitelkdavo Čiurlionio kūrybą kurdama
spektaklius: ir paveikslus, ir muziką.
„Jūroje“
daugybė prasmių. Bemąstant, kaip apčiuopti viską sujungiančią idėją, tarytum
savaime prieš akis iškilo užterštumo tema. Užterštumo plačiąja prasme – ne tik
jūros, bet ir žmonių tarpusavio santykių. Ši tema atvėrė taką, kuriam
pabaigos nematyti. Festivalyje bus parodytas pirmasis variantas, kuris laikui
bėgant kis, kaip keičiasi bene visi mano spektakliai.
Dabar
keliame sau uždavinį suspėti suvaldyti ir apgyvendinti Lietuvos nacionalinio
dramos teatro
Didžiąją sceną,
kurioje parodysime pirmąją premjerą. Repetuojame perpus mažesnėje
erdvėje, todėl reikės keisti mastelį. Ir šokėjų bus daug: jaučiu, kad čia
būtina pasitelkti masines scenas, todėl vėl į pagalbą pasikviečiau Kauno
choreografijos mokyklos auklėtinius.
Minėjote ekologines problemas. Kokiomis meninėmis
priemonėmis rengiatės apie jas kalbėti scenoje?
Mėginame
kurti tokią būseną, kai šokėjas vienu metu yra ir vanduo, ir vandens gyvis,
ir užterštumo bomba, ir žmogus, pats teršiantis arba dėl to kenčiantis. Judesys,
emocija, atlikėjo skleidžiama energija turėtų padėti „perskaityti“ scenoje
artikuliuojamą temą. Kaip visame šiuolaikiniame mene, taip ir šiame šiuolaikinio
šokio spektaklyje nebus istorijos tradicine prasme.
Kas Jums šiame spektaklyje svarbiau: iškelti užterštumo
problemą ar siūlyti jos sprendimo būdus?
Menas šiaip ar taip turi
skatinti žmones tapti geresnius. Spektaklis gali būti labai baisus, scenoje gali
vykti šiurpą keliantys dalykai, bet visa tai yra daroma ne siekiant parodyti
siaubą, o norint priversti žiūrovą susimąstyti, kelti klausimus. Visų rūšių
meno paskirtis – taurinti žmogų, skatinti kūrybišką, jautrų žvilgsnį į aplinką. Dabar
mūsų visuomenėje yra labai daug disharmonijos. Aš jau nebenoriu juodumos – jos ir
taip per daug.
O kaip mes galėtume prisidėti prie gyvenamosios aplinkos išsaugojimo?
Pirmas
veiksmas – nenumesta šiukšlė. O norint paveikti tuos, kurie
teršia, pavyzdžiui, pila atliekas į upes ir jūras, reikia vienytis, protestuoti.
Statydama
„Medėjas“ galvojau, kad žmonės ateis, išvys spektaklį ir susimąstys. Deja,
dažniausiai tie, kuriems labiausiai reikia susimąstyti, neateina. Bet jei
daugiau įvairių meno sričių atstovų savo darbais imtų kalbėti apie panašias problemas,
gal būtų galima paveikti daugiau žmonių.
„Auros“ pasirodymuose matome vis daugiau įvairių naujų,
neįprastų spektaklio formos sprendimų: lazerius, operos solistės vokalą, rudenį
kūrėte bendrą projektą su tekstilės bienale. Kokių naujų estetinių sprendimų galime
tikėtis „Jūroje“?
Šiame spektaklyje vizualinėmis, scenovaizdžio priemonėmis bandysime
sukurti iš viršaus besileidžiančią ir slegiančią grėsmę. Taip pat naudosime
vaizdo projekcijas (jas kuria Gintaras Laurušonis) su netiesiogiai perteikiamais
Čiurlionio paveikslais.
Koks yra Jūsų vadovaujamo teatro žiūrovas?
Mūsų žiūrovai –
žmonės, kurie domisi viskuo, kas yra novatoriška, netikėta ir iniciatyvu. Tai žmonės,
kurie gyvena čia ir dabar, kurių nepapirksi paprasčiausiai papasakojęs istoriją,
pajuokinęs, suteikęs galimybę atsipalaiduoti po darbų.
O ką Kauno šokio teatras „Aura“ planuoja veikti artimiausioje
ateityje?
Dabar
ruošiamės minėti Romo Kalantos susideginimo keturiasdešimtmetį. Aš pati esu tų įvykių liudininkė ir jie man labai rūpi. Vėliau vykdysime bendrą
Lietuvos ir Olandijos projektą, režisierius Andrius Kurienius ketina kurti
spektaklį, ruošiamės festivaliui, gastrolėms. Ir neišvengiamai artėjančiam teatro
trisdešimtajam jubiliejui. Be to, turiu idėją, jeigu pavyks surinkti šokėjus, atkurti
spektaklį „Dainos, kurias dainavau“, kuriame senosios kartos šokėjai šoktų
jauniesiems.