Bandydamas aiškintis, ką ir kaip ši paroda veikia tokioje galerijoje,
sužinojau, kad vienintelis svarus faktas, siejantis šią parodą su tekstile, yra
tas, jog Paulina Eglė Pukytė yra įgijusi tekstilės specialybę Vilniaus dailės
akademijoje. Ši menininkė yra pasižymėjusi ne tik literatūros srityje, ji ne ką
prasčiau save realizuoja ir kaip tarpdisciplininio meno kūrėja. Pukytė neretai
naudoja rastą medžiagą, ją įvairiai kombinuoja, (iš)derina, montuoja,
sugretina. Nepaisant medžiagų ir technikų įvairovės, jos kūriniai išlieka
elegantiški, galbūt todėl, kad kuriančiojo ego netampa
perdėtas, prioritetas teikiamas pasakojimui, kūrinio siūlomam nuotykiui.
Vos įžengus į galeriją pasitinka Pukytės „Metamorfozė“
(3 min. trukmės animacinė projekcija). Moters silueto laužyti judesiai primena
mankštos pratimus. Kaip teigia menininkė, judesio schemos rastos viename lenkų žurnale
moterims. Nebylų, mechanizuotą kūno judėjimą lydi garsai, tarsi kas į grindinį
zulintų kėdę. Galvoje, turbūt kaip ir numatyta, ima suktis mintys apie Kafką ir
jo „Metamorfozę“. Moters siluetas ir toliau nepaliaujamai mechaniškai atlieka
pratimus, tarsi nuropoja nuo sienos iki sienos, kaip tas vabzdžiu virtęs Gregoras
Zamza. Projekcija siūlo galvoti apie pamišimo dėl fizinės išvaizdos problemą.
Kitas menininkės „Dialogas I“ vaizduoja 1
minutę 25 sekundes trunkantį dviejų apdujusių benamių ,,nesusikalbėjimą‘‘. Videodarbe
du benamiai rėkauja ir murma visiškai skirtingose Prancūzijos gatvėse, tačiau
yra rodomi greta – viename ekrane. Sudaromas įtikimas įspūdis, jog jie
komunikuoja tarpusavyje, nors ką jie kalbasi, taip ir nepavyksta suprasti. Net
keista, kodėl jie nesusikalba. Manau, čia puikiai atskleidžiamas šiuolaikinės
masinės kultūros dialogas, kuris neretai būna tuščias, lėkštas ir paremtas
naudos siekimu. Fiktyvus ir komplikuotas – vaizduojamas toks dialogas, kuriame
nėra abipusio ryšio. „Dialogas I“ ir „Dialogas II“ – išties lyriški videokūriniai,
diktuojantys bendrą parodos idėją apie santykius ir bendravimą.
Gretimoje galerijos erdvėje eksponuojami
grafiški Lino Jablonskio darbai. Menininko kūryba gana netipiška. Jablonskis yra
įgijęs dailės istorijos ir teorijos specialybę Vilniaus dailės akademijoje, tačiau
pastaruoju metu jis geriausiai žinomas dėl savo piešinių. Pavarčius autoriaus
kūrinių archyvą, galima įsitikinti, kad piešti jis moka ir puikiai valdo
kompoziciją, tačiau, regis, jam įdomiau spontaniškumas ir neužbaigtumas.
Menininko koliažų ciklas „Išsirišę meilės siūlai“ pasakoja visuotinai žinomų porų: Napoleono ir Žozefinos, Schopino
ir Georg Sand, Hitlerio ir Evos Braun, Cezario ir Kleopatros nelaimingas meilės
istorijas. Koliažuose naudojamos holivudinių, istorinių filmų, garsių nuotraukų
ir atpažįstamų skulptūrų, tapybos kūrinių reprodukcijos. Tokioje vaizdų
kakofonijoje menininko piešiniai tampa sunkiai pastebimi, kaip ir šio kūrinio
idėjinis pamatas. Akivaizdu, jog interpretuojamų meilės istorijų pabaigos nebuvo
ilgos ir laimingos, tą įspėti galima jau vien perskaičius kūrinio pavadinimą,
tačiau iš koliažų, be kelių buitinių menininko fantazijų, apie jų meiles
nesužinome nieko daugiau.
Tiek Paulina Eglė Pukytė, tiek Linas
Jablonskis naudoja rastą medžiagą ir linksta į paradoksą. Tačiau jų kūryba vis
dėlto yra labai skirtinga. Mažose „Artifex“ erdvėse visi parodos kūriniai kalba
apie bendravimo nesklandumus, santykių eigą. Parodą verta aplankyti dėl
koncentruoto pasakojimo ir šmaikštumo, tačiau čia nėra išsamesnės tokių
sudėtingų temų plėtotės.
Paroda veikia iki gegužės 26 d.
VDA galerija „Artifex“ (Gaono g.
1, Vilnius)
Dirba
antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–17 val.