NDA ’12 pradės du iš pažiūros skirtingi, tačiau vienas kitą papildantys darbai, – A.S. Sveeno paskaitos žanro spektaklis „Norvegijos kelias – įžanga į „Nafta menui“ programą“ ir A. Hermanio „Sonia“. Norvegija – turtingiausia pasaulio šalis, teikianti puikias ekonomines sąlygas menininkams. Bet ar politikų sukurtai nacionalinės kultūros vizijai skiriami naftos verslo pinigai gali lemti visuomenės laimę ir meninės kūrybos aukštumas? „Norvegijos kelias“ – tai meninė akcija, priverčianti susimąstyti apie kultūros politikos paradoksus net tokiose civilizuotose šalyse kaip Norvegija. 

Vienas garsiausių naujosios kartos Europos režisierių latvis Alvis Hermanis spektaklį „Sonia“ sukūrė 2006-aisiais, kai dar nestatė brangių spektaklių didžiausiuose Europos teatruose. Tačiau būtent šis, Naujajame Rygos teatre rusų kalba sukurtas spektaklis A. Hermaniui atvėrė jų duris ir pristatė latvių teatrą užsienyje. Suvaidinta daugelyje pasaulio scenų ir pelniusi aibę apdovanojimų, „Sonia“ įkūnija vieną pagrindinių Hermanio kūrybos credo: „Jei žiūrovas šypsosi, nors tuo pat metu jo akyse ašaros, vadinasi, teatras palietė patį jautriausią dalyką šiame pasaulyje – žmogaus sielą.“

Šiuolaikinės rusų rašytojos Tatjanos Tolstajos trumpame apsakyme „Sonia“ pasakojama apie vienišą vidutinio amžiaus moterį, atsidūrusią beketiškame pasaulyje. Apsakymo veiksmas vyksta prieškario ir blokadiniame Leningrade. Neišvaizdi namų šeimininkė Sonia gyvena viena savo ankštame butelyje ir atlieka mažus kasdienius namų ruošos darbus. Vieną dieną ji gauna nepažįstamo vyro laišką ir Sonios gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom...

A. Hermanio spektaklio epigrafu galėtų būti pirma jo frazė: „Gyveno žmogus – ir nebėra jo. Tik vardas liko – Sonia.“ Tai spektaklis apie išnykusią epochą ir užmirštus jausmus. Hermanis kruopščiai, su meile atkuria „prarasto laiko“ atmosferą, panaudodamas mažiausias autentiškas jo detales. Didžiausias šio spektaklio atradimas – tai sugebėjimas įkvėpti sielą mirusios epochos materijai. Šitai režisieriui padėjo padaryti vienas pagrindinių jo aktorių Gundaras Āboliņis, sukūręs nepakartojamą Sonios vaidmenį. Apie aktoriaus pasirinkimą A. Hermanis sako: „Tolstajos sukurtas personažas yra labai kontrastingas: bjauri išvaizda ir jautrus vidinis pasaulis. Aš patikėjau vyrui aktoriui įkūnyti šį prieštaravimą. Nesiekiau jo paversti moterimi. Tai labiau pastanga suprasti moterį. Mes nevaidiname moters, bet stengiamės sukurti jos įvaizdį, charakterį ir papasakoti apie sielą. Manau, kad siela neturi lyties.“

Kitaip atmintį teatre interpretuoja lietuvių režisierius Agnius Jankevičius vienoje naujausių Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerų „Akmuo“. Pristatydama šį spektaklį greta „Sonios“ NDA ’12 siūlo žiūrovams susipažinti su skirtingais būdais atkurti istorinę atmintį šiuolaikiniame teatre.

NDA nuo seno bendradarbiauja su lietuvių publikai pažįstamu vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu ir jo vadovaujamu teatru „Krétakör“. Per pastaruosius trejetą metų šis teatras išgyveno didelius pokyčius. Iki tol buvęs vienas populiariausių ir daugiausiai užsienyje gastroliavusių vengrų teatrų, „Krétakör“ jo vadovo sprendimu atsisakė visų savo spektaklių, aktorių trupės ir pradėjo naują eksperimentinių ieškojimų kelią. Pasak Á.Schillingo, šiandieninis „Krétakör“ – tai ne tradicinis teatras, bet kultūrinė iniciatyva, kurios „svarbiausias interesas – kurti kūrybinės bendruomenės žaidimus, kurie dėl savo šiuolaikinių estetinių savybių ir novatoriškų metodologijų leidžia bendradarbiauti skirtingoms socialinėms grupėms.“

Naują „Krétakör“ ideologiją įkūnijo trejus metus kurtas jo projektas – „Krizės trilogija“. Visuose trilogijos kūriniuose (filme, operoje ir spektaklyje) vaizduojamos trijų vienos šeimos narių (sūnaus, tėvo ir motinos) krizės istorijos, per kurias siekiama atskleisti skaudžias šiuolaikinės visuomenės problemas. „Krizės trilogija“ – tai tarpdisciplininis projektas-forumas, keliantis ateinančioms kartoms aktualius klausimus. NDA ’12 pristatys dvi trilogijos dalis – filmą „JP.CO.DE“ ir spektaklį „Dvasininkė“.

Eksperimentinio dokumentinio kino priemonėmis sukurtas filmas „JP.CO.DE“ vaizduoja paauglio Balázso Gáto pastangas tapti savarankišku žmogumi. Balázsas palieka savo šeimą ir šalį. Svetimame mieste jis pasikviečia 12 savanorių norėdamas pradėti savo revoliuciją – sukurti naują bendruomenę. Tačiau jo utopiškas bandymas žlunga. Filmas sukurtas ir pristatytas bendradarbiaujant su Prahos kvadrienale. Paskutinėje „Krizės trilogijos“ dalyje – Á. Schillingo režisuotame spektaklyje „Dvasininkė“ – pasakojama apie garsią aktorę iš Budapešto Lillą Gát. Ji atsisako aktorės karjeros ir pasirenka dramos mokytojos darbą mažame kaime toli nuo sostinės. Ten ji siekia įdiegti naują mokinių ugdymo metodą. Tačiau aktorės pastangos pakeisti požiūrį į nusistovėjusius dalykus, kaip ir jos sūnaus revoliucija, baigiasi katastrofa. Spektaklyje dalyvauja profesionalūs aktoriai ir 20 vengrų paauglių iš Rumunijos. „Krétakör“ projekto „Krizės trilogija“ pristatymui skirtą vakarą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pradės jo meno vadovo Á. Schillingo paskaita.

„Krizės trilogija“ siūlo novatorišką meninio bendravimo su paaugliais būdą. Panašia kryptimi eina ir LNDT spektaklio „Šitas vaikas“ kūrėjai. Todėl šio spektaklio pristatymas greta „Krétakör“ pasirodymo turėtų padėti patiems kūrėjams geriau pažinti vieniems kitų ieškojimus, o publikai – susidaryti pilnesnį vaizdą apie naują socialinio teatro kryptį.

Nacionaliniame dramos teatre pernai vykusio atnaujinto festivalio „Versmė“ rezultatai – du naujų lietuviškų pjesių pastatymai, kurių premjeros įvyks NDA’12 programoje. Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“ (režisierė Yana Ross) ir Teklės Kavtaradzės „Namisėda“ (režisierė Gabrielė Tuminaitė) – tai du skirtingi požiūriai į jauno žmogaus pastangas būti pačiu savimi ir iš to kylančias kitoniškumo, pasirinkimo bei tapatybės dramas.

NDA ’12 užbaigs vakaras, skirtas lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio spektakliui „(A)pollonia“. Jame bus parodytas specialus spektaklio videoįrašas, darytas Avinjono festivalyje, ir dokumentinis filmas apie „(A)pollonijos“ kūrimą. Šis epinis vieno originaliausių šiuolaikinių Europos režisierių spektaklis tapo pastarųjų metų lenkų teatro įvykiu. Jungdamas antikinius ir šiuolaikinius tekstus, Warlikowskis siekia atskleisti daugialypę aukojimosi reikšmę žmonijos istorijoje. Mitologinės dievų nulemto aukojimosi istorijos spektaklyje susipina su XX amžiaus Holokausto patirtimi. Spektaklyje vaidina šiuolaikinio lenkų teatro ir kino aktorių elitas. Anot spektaklio dramaturgo Piotro Gruszczyńskio, atvykstančio į Vilnių pristatyti šį neeilinį teatro kūrinį: „Kad ir kokiame mieste būtų vaidinama, „(A)polonija“ kelia diskusijas, susižavėjimą ir prieštaringas nuomones. Popiežiaus rūmų Avinjone kieme, Taipėjuje ar Maskvoje, kur pelnė geriausio užsienio spektaklio, rodyto Rusijoje 2011 metais, apdovanojimą – visur sukelia revoliucines nuotaikas. Revoliucijos turi pakeisti ne tik mąstymo apie istoriją ir atskirtį nuo jos būdą, bet ir teatro kalbą. Tai veidrodinis atspindys tos kunkuliuojančios būsenos, kurioje vis atsiduria nuolat maištaujantis Warlikowskis, nors režisieriui jau greitai penkiasdešimt. Tačiau juk nerimas nėra tiesiog paprasta amžiaus ar dvasinės būsenos išvestinė – veikiau būdas žvelgti į pasaulį ir apie jį mąstyti.“

NDA inf.

„7 meno dienos“ Nr.17 (985), 2012-04-27