LNK (29 d. 00.30) parodys kol kas vienintelį jo režisuotą filmą „Nepaprasta kelionė“ (2005). Jo herojus jaunas amerikietis Džonatanas, kurį suvaidino Elijah Woodas („Žiedų valdovas“), vyksta į Ukrainą, norėdamas surasti moterį, išgelbėjusią jo senelį nuo nacių. Bet iš pat pradžių kelionė pakryps keistai. Džonatano laukia daugybė susitikimų, kurie jam padės suprasti draugystės esmę ar net meilę.
„Neįprasta kelionė“ – Jonathano Safrano Foerio autobiografinio romano ekranizacija, jo autorius taip pat trumpam pasirodo filmo pradžioje. Schreiberis yra sakęs, kad romanas jam pasirodęs iš pačių keisčiausių ir juokingiausių, kokius buvo skaitęs: „Mes sekame du fundamentaliai skirtingų kultūrų personažus, kurie a priori negali turėti nieko bendra, bet atranda gilų dvasinį ir emocinį ryšį.“ Schreiberio senelis taip pat buvo iš Ukrainos, todėl Foerio knygoje jis pamatė save. Ukrainą Schreiberis filmavo Čekijoje, bet „Nepaprastoje kelionėje“ vaidina ir ukrainiečiai, net visa folkpankroko grupė „Gogol Bordello“.
Prancūzų ir Izraelio komedijos „Labas ir sudie!“ (LTV, 29 d. 21.15) herojė Žizelė (Fanny Ardant) taip pat ieško savo žydiškų šaknų. Penkiasdešimtmetė moteris palieka Paryžių, kur jai viskas klostosi puikiai: profesinė karjera, finansinė padėtis, butas prestižiniame rajone, ir persikelia į Izraelį. Bet nuo pat atvykimo ji išgyvena nemalonias staigmenas, nes čia kitoks gyvenimo būdas, o Pažadėtoji žemė neatrodo tokia idiliška kaip būnant Paryžiuje. Švelniai tariant, prancūzų kritikai nebuvo atlaidūs šiam Grahamo Guit filmui, tačiau jei patinka Ardant ir Gerard’o Depardieu duetas, galima surizikuoti.
Jei pasiilgote gero, bet negailestingo kino, verta prisiminti 1992-aisiais daugumą žiūrovų šokiravusį Abelio Ferraros „Blogą policininką“ (LTV2, gegužės 2 d. 23 val.). Korumpuotas policininkas, vis giliau grimztantis į narkotikų jaudulį ir pavojus, – vienas geriausių Harvey Keitelio vaidmenų. Sunku patikėti, bet filmavimas truko tik aštuoniolika dienų, o psichologiškai „išeiti“ iš sunkaus vaidmens Keiteliui padėjo „Pasiutę šunys“, beje, pasirodę ekranuose kartu su „Blogu policininku“.
Man geriausias būdas atsipalaiduoti – siaubo filmai. Carterio Smitho 2008 m. „Griuvėsiai“ (LNK, 28 d., 00.30) pažadins archetipiškiausias vaikystės baimes, kad į tavo kūną gali įsismelkti ir jį valdyti kažkas svetimas. Filmo herojai – šeši Meksikoje atostogaujantys jaunuoliai. Kai vienas iš jų paslaptingai išnyksta majų piramidėje, griuvėsiuose jo ieškantys draugai randa keistą augalą. Jie pažadins augalo apetitą. Bus daug kraujo ir tikrai baisu.
„Paramount“ studija „Griuvėsiams“ sukūrė alternatyvią reklaminę kampaniją. Viename tinklalapyje atsirado puslapis žmogaus, tvirtinusio, kad jo rankoje gyvena augalas. Buvo įdėtas net kelių minučių filmas, kuriame buvo matyti, kad kažkas žalia juda po žmogaus oda.
Manau, kad pas mus panaši reklama taip pat sulauktų didelio dėmesio. Gal net aukštosiose mokyklose atsirastų nauji kursai apie tai, kas gyvena po mūsų oda. Sekmadienį LNK žiniose pamatęs Šiaulių universiteto studentus ir dėstytojus, švytinčiais veidais tvirtinančius, kad delno linijos jiems nemeluoja ir jie labai daug sužinojo apie save, supratau, kad švietimo reforma, apie kurią daug ir įkvėptai kalbėjo ministras Gintaras Steponavičius, įvyko ir net pavyko. Jos vaisiai subrendo labai greit. Šiaulių universitete dėstoma chirologija, bet, manau, ir kituose rastume panašių „mokslų“. Kad ir apie zombius.
LNK (27 d, šiąnakt, 01.20) parodys Zacko Snyderio „Numirėlių aušrą“ – 2004 m. sukurtą klasikinio George’o A. Romero siaubo filmo perdirbinį. Filmo siužetas paprastas ir įprastas: košmaras prasideda vieną rytą, kai žmoniją užpuola kraujo ištroškę zombiai. Nedidelė grupė žmonių užsibarikaduoja prekybos centre. Režisierius siekė kuo realistiškesnių zombių, todėl paprašė policijos lavonų nuotraukų. Kai gerai jas išstudijavo kartu su filmo dailininku, filmo zombiai buvo padalyti į kelias kategorijas – ir dar visai „švieži“, ir beveik skeletai. Iš viso jų filme beveik 3 tūkstančiai. Zombius vaidinti buvo pakviesti ir specifinių leidinių žurnalistai. Manau, kad tai puiki idėja. Mintyse iškart įsivaizdavau, kaip atrodytų virtę zombiais populiarių lietuviškų laidų vedėjai ar kriminalinių kronikų žurnalistai. Kaip nulieti!
Neilo Jordano filmo „Nepalaužiama drąsa“ (LNK, 29 d. 21 val.) herojė Erika dirba radijuje. Ji renka Niujorko garsus bei istorijas ir pasakoja jas laidoje „Street Walk“. Vieną naktį Eriką ir jos sužadėtinį užpuola Centriniame parke. Sužadėtinis negyvas, Erika sunkiai gydosi žaizdas. Miestas, kurį ji taip mylėjo, kelia baimę. Todėl Erika nusiperka ginklą ir pradeda žudyti agresyvius piktadarius. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Jodie Foster. Tuo, manau, viskas pasakyta. „Nepalaužiamos drąsos“ kūrėjams pavyko bent iš dalies sulaužyti panašių filmų apie vienišus keršytojus, peržengiančius gėrio ir blogio ribą, schemas. Filme akcentuojamas moteriškasis istorijos lygmuo, nors kartais Erikai gana mechaniškai vis dėlto suteikiama vyriškų bruožų. Bet herojės metamorfozę originaliai perteikia operatoriaus Philippe’o Rousselot kamera.
Jei iš ateinančios savaitės televizijos programų bandysite suprasti, ar gegužės 1-oji yra šventinė diena, pasijusite keistai. Vienos televizijos Tarptautinę darbo dieną rodys šventinę programą, kitos – įprastą. Matyt, proletariškos šventės kai kurioms iš jų kelia įtarimą. Užtat alaus gamintojų inicijuotą Joninių laisvadienį pripažįsta kiekviena.
Tačiau jei gegužės 1-osios rytą praleisite prie televizoriaus, nenusivilsite. LNK (1 d. 8.10) parodys Weso Andersono animacinį filmą „Šaunusis ponas Lapinas“ (2009). (Beje, naujas šio režisieriaus filmas šiemet atidarys Kanus.) Filmas sukurtas pagal Roaldo Dahlio knygą ir pasakoja apie gudrią lapių šeimyną, kuri gadina gyvenimą valstiečiams. Ponas Lapinas ne tik gudrus, bet ir kupinas tuštybės.
Rengdamasis filmui, režisierius gyveno Dahlio namuose Anglijoje, jam net buvo leista paimti į rankas išlikusius rankraščius, tiesa, prieš tai archyvininko akivaizdoje nusiplovus su muilu rankas, apsimovus pirštines, aklinai uždarius kabineto langus.
Andersonas žavisi senąja animacija ir tarp daugybės savo įkvėpimo šaltinių mini 1941 m. Vladislovo Starevičiaus sukurtą „Lapino romaną“. Pastarasis filmas, kaip ir „Šaunusis ponas Lapinas“, kurtas stop motion metodu, o Starevičiaus lėlės buvo padarytos iš tikros gyvūnų odos. Jos atrodo ir šiek tiek keistos, ir natūralistiškos. Tokio efekto siekė ir Andersonas. Jis norėjo, kad gyvūnų bruožai būtų stilizuoti, bet ne taip, kaip vaikiškuose filmuose. „Šauniojo pono Lapino“ personažai labiau suaugę ir sudėtingesni, bet filmas dvelkia senosios animacijos nostalgija. Iš celofano pagamintas filmo vanduo net jaudina – bent jau mane.
Nostalgija, manau, padvelks ir rečiausiai rodomas lietuviškas filmas – 1965 m. Algimanto Mockaus ir Vytauto Grivicko sukurta „Eglė – žalčių karalienė“ (LTV2, 28 d. 21.40). Tai į ekraną perkeltas, bet beveik išimtinai paviljone nufilmuotas Eduardo Balsio baletas, prieš tai sulaukęs didelio pasisekimo Valstybinio operos ir baleto teatro scenoje (dabar LNOBT). Eglę šoko tuometinė lietuvių baleto prima Leokadija Aškelovičiūtė. Marijana Malcienė 1974 m. pasirodžiusioje „Lietuvos kino istorijos apybraižoje“ rašė: „Ypatingas dėmesys buvo skirtas spalvai. Spalvinis filmo sprendimas turėjo paklusti muzikinei partitūrai, tapti vienu svarbiausiu jo dramaturgijos komponentų. Filmo dailininkams (J. Čiuplys, D. Mataitienė, P. Ilgūnas) ir vyr. operatoriams (A. Digimas, A. Mockus) teko nelengvas uždavinys.“ Žinodamas, kad daugumos lietuviškų filmų spalvos išnyko, o naujų restauruotų kopijų sulauksime labai negreit, filmo laukiu su nerimu. Bet prisiminimai apie spalvas juk taip pat brangūs?
Jūsų –
Jonas Ūbis