Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
ARCHITEKTŪRA

Pasakoti architektūrą


Paroda „Galimas modernizmas“ Šiuolaikinio meno centre


Eglė Juocevičiūtė

Share |
Ekspozicijos fragmentas G. Jucevičiaus nuotrauka
Paroda apie architektūrą yra labai komplikuotas reikalas. Geriausiu (kuratoriams istorikams) atveju rodomi pastatų eskizai, brėžiniai, vizualizacijos, maketai ir fotografijos.

 

Tačiau jei paroda rengiama ne apie pastarojo dešimtmečio architektūrą, dažniausiai įmanoma atrasti brėžinius ir autentiškas fotografijas. Kad suprastum, kokias erdves pastatas formuoja iš brėžinių, turi mažų mažiausiai pasimokyti brėžinių skaitymo, kas gali ir nepadėti, jei neturėsi įgimto erdvinio mąstymo. Fotografijos gali objektyviau ar emocionaliau atspindėti pastato išorės ir vidaus dalis, objektyviose fotografijose matomas pirmiausias, aiškiausias ar dažniausias (daugiausia žmonių jį matė būtent šitaip) pastato vaizdas, emocionaliosios bando perteikti specifinį erdvės sukuriamą jausmą per šviesos ir ritmo gaudymą. Dažnai architektūra, ypač modernistinė ir šiuolaikinė, tampa medžiaga abstrakčioms fotografinėms kompozicijoms, formaliems sprendimams, kai fotografijoje negali atpažinti, kad tai tam tikro pastato dalis. Tad fotografija yra patogus būdas architektūrą fiksuoti ir reprezentuoti, kartu tai specifinė dvimatė medija, suvokėjui kelianti savitas problemas, nors ir ne tokias dideles kaip eskizai, brėžiniai ar vizualizacijos.

 

Kitas parodų apie architektūrą dėmuo yra ekspozicijos architektūra, tai yra tos struktūros, ant kurių dedami brėžiniai ir fotografijos. Laikinosios sienelės gali turėti dydžio ir medžiaginį simboliškumą, kaip šią žiemą veikusioje parodoje „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ Nacionalinėje dailės galerijoje (dizainas Indreko Sirkelio, architektai – Aleksandras Kavaliauskas ir Andrius Skiezgelas): laikinosios sienelės, ant kurių buvo kabinami eksponatai, buvo 2,5 m aukščio (standartinis butų ir kabinetų lubų aukštis sovietmečiu), kai kurios iš jų dengtos silikatinėmis plytomis ar medžiu. Tuo pačiu metu ten pat veikusioje parodoje „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960–1980 m.“ (dizainas Indreko Sirkelio ir Kooperative für Darstellungspolitik) ekspoziciją organizavo biomorfinės įgaubtų sienelių struktūros, kur kiekviena sienelė turėjo atskirą gabalėlį erdvės, skirtą vienam žmogui, tad apie erdvines patirtis pasakojanti ekspozicija pati tapo erdvine patirtimi.

 

Vis dėlto tokio pobūdžio parodų žiūrovų grupė yra specifinė ir gerokai mažesnė nei meno parodų žiūrovų. Net jei šiuo metu Vilniuje matome iš lietuviško normalumo ribų išeinantį suinteresuotumą sovietmečiu kurta aplinka, manau, kad tik mažoji suinteresuotųjų dalis suvokia ją kaip kultūrinį reiškinį, o ne kaip nostalgijos objektą. Žinoma, jei šiuo metu turėtume veikiantį ir veiklų Architektūros muziejų, galėtume kalbėti apie visai specifinį tokių parodų žiūrovų ratą, nes NDG erdvė pakreipia kuratorių bei žiūrovų mąstymą: architektūra ir materiali kultūra natūraliai tampa platesnių sociokultūrinių reiškinių dalimi. Bandant kalbėti apie erdvines patirtis (šią sąvoką vartoju norėdama kreipti dėmesį į platesnį ir kartu jusliškesnį architektūros suvokimą) parodinėse erdvėse, kurios yra skirtos rodyti šiuolaikinį meną, atrodo, reiktų dar konkrečiau mąstyti apie erdvinių patirčių sociokultūrinius bei filosofinius aspektus ir ne tiek reprezentuoti architektūros objektus, kiek instaliacijomis nužymėti mąstymo kryptį ir ribas.

 

Tai gana aiškiai galima buvo suvokti, kai ŠMC atsidarė parodos „Dviejų Vokietijų architektūra 1949–1989“ (kuratoriai Hartmut Frank ir Simone Hain) ir „Galimas modernizmas“ (projekto kuratoriai Audrius Novickas ir Julija Reklaitė, parodos autorius Audrius Novickas). Pirmoji paroda, sumanyta kaip Vokietijos užsienio ryšių instituto (ifa) keliaujanti paroda, bandymas pradėti kalbėti apie vientisą pokarinį Vokietijos paveldą vengiant jį politizuoti ir žiūrint formaliai su keliomis sociokultūrinėmis įžvalgomis, yra klasikinis parodos apie architektūrą pavyzdys, kurioje daug brėžinių, maketų ir autentiškų fotografijų. Vienas iš parodos tikslų – surinkti vientisą pokarinės Vokietijos architektūros archyvą – simboliškai atsispindi ir ekspozicijos balduose – spintelėse su brėžinius ir fotografijas „saugančiais“ stalčiais. Visiškas parodos ekspozicijos vaizdo, struktūros ir problematikos neatitikimas su parodinės institucijos ir erdvės pobūdžiu sukelia itin nemalonų įspūdį ir kenkia parodai, kuri kitokioje erdvėje galbūt visai sėkmingai ištransliuotų savo idėjas.

 

„Galimas modernizmas“ savo ruožtu yra autorinis-meninis projektas, nustatantis sovietmečio architektų kūrybinio lauko ribas, kalbantis apie tai, ką reiškė būti architektu sovietmečiu, kaip apie sociokultūrinį reiškinį, o architektūros reprezentavimas ir parodos architektūra čia įgauna savireflektyvų charakterį. Projektas paremtas tyrimu, kuris jau pats yra tarytum meninės išraiškos priemonė – tai ne objektyvumo siekiantis menotyrinis-istorinis tyrimas, derinantis oficialių institucijų kauptą archyvinę medžiagą ir amžininkų prisiminimus, o (as)meninis asmeninių vyriausios architektų kartos (profesorių Algimanto Mačiulio, Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Vytauto Brėdikio, Justino Šeiboko bei Edmundo Vytauto Čekanausko ir Nijolės Bučiūtės šeimos) prisiminimų tyrimas, nagrinėjantis prisiminimų struktūras ir formuluotes. Todėl čia architektūra reprezentuojama ne per brėžinius ir fotografijas, o per pasakojimą, pačią natūraliausią ir subjektyviausią mediją: į tamsią patalpą, skirtą videoinstaliacijai „Įspūdžių vakaras“ (prof. Algimanto Mačiulio pasakojimas apie 1960 m. vykusią architektų kelionę į Suomiją ir skaidrių demonstravimas), patenkama vos įėjus į parodą, o pokalbių su kitais architektais iškarpų dėliones – parodos naratyvą apie informacijos kelius, keliones, asmenines ir politines peripetijas sovietmečio architektų gyvenime – galima rasti pagrindinės ekspozicijos šonuose esančiose „klausyklose“ (po suoliuką ir dvejas ausines).

 

Organizaciškai ir vizualiai sukėlęs parodos naratyvą į „Nacionalinio paviljono“ ekspozicijos šonus, Audrius Novickas žaidžia su žiūrovu, o gal bando jo kantrybę. Nes ekspozicijos centre stovintis sudėtingos konfigūracijos stendas eksponuoja vizualius to naratyvo komentarus – buitiškai (vizualinis neišbaigtumas dar labiau pabrėžia nuotraukų antraeiliškumą) perfotografuotus objektus iš asmeninių architektų archyvų: eskizus ir įrašus užrašų knygelėse, nuotraukas iš oficialių ir neoficialių kampanijų, nuotraukas iš statybų aikštelių, architektūrinių žurnalų viršelius ir straipsnius, kelionių maršrutus ir informacinius lankstinukus. Neklausius naratyvo, šie vizualūs komentarai, nebūdami labai išvaizdūs, neturi galimybių prie ko nors prisikabinti ir užstrigti daugumos žiūrovų sąmonėje. Vizualiai paveikiausia (tiesa, po prof. Mačiulio skaidrių kolekcijos iš Suomijos) ekspozicijos dalis – „Atodangos“, 10 žodžių, suformuotų nuimant ŠMC grindų dangos dalis ir atidengiant pirminį jų pavidalą – akmens ir betono mozaikos sluoksnį. Tie žodžiai – Žvilgsnis, Atspindžiai, Laiptai, Galia, Atsitiktinumai, Įtakos, Leidimas, Naujumas, Laukimas ir Įgyvendinimas – nurodo architektų, dirbusių sovietmečiu, kūrybinį lauką lėmusius veiksnius.

 

Šių veiksnių įvardijimas ir ornamentiškas tarpusavio ryšys išskirtus prisiminimus jungia į dvi sistemas – Didžiąją ir Mažąją. Didžioji sistema – tai oficialus architektų gyvenimo diskursas: dalyvavimas valdžios organizuotose kelionėse, straipsniai apie jų pasiekimus kultūrinėje ir populiarioje spaudoje, prieinama užsienio architektūrinė informacija. Mažoji – tai architektų kasdienybės diskursas: projektų eskizai ir brėžiniai, nuotraukos iš statybų aikštelių ir iš kasdienės, darbo aplinkos. Abi sistemas lydi sąrašai, kuriuose nurodyta, kas gi toje nuotraukoje matoma. Dėl oficialumo ir kasdieniškumo skirties ekspozicijoje šiek tiek skiriasi ir sąrašų įrašų charakteris – į Mažosios sistemos sąrašą įtraukti „gyvos kalbos“ architektų komentarai, nurodantys perfotografuoto objekto emocinį krūvį.

 

Oficialu ir kasdieniška ekspozicijoje atskirta, mano galva, itin filosofiškai. Ekspozicinis stendas – uždaras architektūrinis darinys, ant kurio eksponuojamos nuotraukos, – yra tam tikra Mėbijaus juostos replika. Mėbijaus juosta – tai matematinė struktūra, kurios vizualizacija yra persukta popieriaus juostelė sulipdytais galais, ir kuri nematematikų kalboje išreiškia erdvinę struktūrą, kurioje neįmanoma atskirti išorinės ir vidinės pusės. Didžioji sistema išdėliota išgaubtame juostos gale, Mažoji – įdubusiame, taip jos yra tarsi dvi skirtingos vieno reiškinio dalys, esančios toje pačioje pusėje. Panaudodamas tokią formą, Novickas ir išskyrė, ir sujungė architektų kalbose išskirtą stiprų dualų (oficialų ir kasdieninį) pobūdį turinčią, bet vientisu pasakojimu išsiliejusią sovietinę tikrovę.

 

Apvalieji juostos galai daugmaž aiškūs, o juostos persisukimo dalyje į vitrinas sudėti vaizdai ir tekstai dar labiau komplikuoja jau ir taip itin sudėtingą „Nacionalinio paviljono“ struktūrą. Išlindus iš „Įspūdžių vakaro“, Mažosios sistemos pusėje pasitinka užrašas „Agentai / Kolegos“ ant fotografijos iš parodos „Menas buičiai“ (1961) su A. ir V. Nasvyčių projektuotų baldų ekspozicija ir joje sėdinčiais architektu Simonu Ramuniu ir skulptoriumi Juozu Burneika. Didžiosios sistemos pusėje – „Mūzos / Žmonos“ ant 1961 m. fotografijos iš Čekanauskų buto Antakalnyje, kur prie V. E. Čekanausko suprojektuoto staliuko sėdi Teresė Čekanauskienė ir Laimutė Cieškaitė-Brėdikienė. Jei „Agentai / Kolegos“ nurodytų į Didžiąją sistemą, o „Mūzos / Žmonos“ – į Mažąją, nuorodos būtų aiškios ir gal net iliustratyvios. Tačiau sudėtos šitaip, jos, matyt, nurodo į itin subtilų prasminį sluoksnį, kurį sunku sugauti. Kitoje stendo pusėje į tokios pat vitrinos panaudotos „tamsiajai-slaptajai“ sovietmečio pusei priminti. Čia sudėtos transkribuotos pokalbių ištraukos apie mažus slaptus kambariukus: Didžiosios sistemos pusėje – A. ir V. Nasvyčių projektuoto restorano „Neringa“ rūsyje buvusią KGB radijo transliacijos patalpą, skirtą pasiklausymui, Mažosios – Nijolės Bučiūtės Donelaičio gatvėje Vilniuje projektuotame daugiabutyje buvusį kambariuką tarnaitei. Nors slaptumo dėmuo kalbant apie visus sovietmečio reiškinius yra neginčytinas, toks staigus sovietinės „mistikos“ įterpimas į skaidriai išdėliotą medžiagą itin suglumina.

 

Šiaip ar taip, „Galimas modernizmas“ yra be galo daugiasluoksnė ir idealiai tarpdisciplininė paroda, kad ir kaip banaliai skambėtų, užkėlusi kartelę (meninėms) parodoms, norėsiančioms kalbėti apie materialų paveldą ir praeities kultūrines bendruomenes.

 

Paroda veikia iki gegužės 20 d.

ŠMC (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.



„7 meno dienos“ Nr.17 (985), 2012-04-27

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Buvęs, 2012-05-03 13:16

Teisinga ekspozicija, o ir recenzija maloniai susiskaitė.

Parodos lankytoja, 2012-05-01 17:21

Subtili paroda, subtili recenzija.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti