Tėvo ir dukters fortepijoninis duetas

Aldona Eleonora Radvilaitė
Jau įsibėgėjo XIV tarptautinis Lietuvos muzikų rėmimo fondo festivalis „Sugrįžimai“, kurio svarbą vienas šio koncertų ciklo globėjų Prezidentas Valdas Adamkus festivalio leidinuke apibūdina taip: „Juolab džiaugiuosi, kad muzikiniai renginiai, koncertai, talentingų asmenybių gastrolės ir viešnagės sutampa su veikla, skirta savo tautai, savo valstybei. Gražus ir prasmingas festivalio pavadinimas „Sugrįžimai“ pateisinamas metai po metų – juk iš tikrųjų Lietuvos atlikėjai grįžta ne tik pas savo klausytojus, į savo scenas, bet ir į savo žemę, savo tėvų ir senelių žemę, savo tėvynę.“

Ankstesnių „Sugrįžimų“ pirmas ir paskutinis, festivalio atidarymo ir uždarymo, koncertai dažniausiai vykdavo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, dalyvaujant solistams ir prof. Juozo Domarko vadovaujamam Nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Šiemet garbė pradėti koncertų virtinę balandžio 4 d., prieš pat Velykas, puikioje Taikomosios dailės muziejaus salėje teko pianistams Andriui ir Sandrai Urboms, dabar gyvenantiems ir triūsiantiems Vokietijoje, o baigiamajame koncerte gegužės 15 d. Filharmonijoje vargonuos JAV besidarbuojantis Melvilio (Niujorko valstija) Šv. Elžbietos bažnyčios muzikos direktorius Virginijus Barkauskas, jam talkins bosas Liudas Norvaišas ir obojininkas Robertas Beinaris.

 

Gausiai susirinkusiems, šventiškai nusiteikusiems balandžio 4 d. koncerto klausytojams Andrius Urba ir jo duktė Sandra pateikė solidžią, puikią programą. Koncertą pradėjo ir užbaigė kūriniais fortepijonui 4 rankoms – F. Schuberto Fantazija, op. 103, ir penkiais J. Brahmso Vengrų šokiais, o solinius kūrinius atliko tarp jų: skambindamas pirmoje dalyje F. Chopino Fantaziją f-moll, op. 49, V. Bacevičiaus Poemą nr. 4, op. 10, bei F. Chopino Scherzo b-moll, op. 31, savo profesinį meistriškumą demonstravo Andrius Urba, o po pertraukos sudėtingus R. Schumanno Simfoninius etiudus, op. 13, įtaigiai ir pakankamai brandžiai traktavo Sandra.

 

A. Urba mokėsi Lietuvoje – M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. E. Ignatonio, o aspirantūroje-stažuotėje – prof. K. Grybausko klasėse. Dėstė fortepijoną ir kamerinį ansamblį LMTA. Šiuo metu – Paderborno valstybinės muzikos mokyklos docentas, Leipcigo Chopino draugijos narys, pelnė apdovanojimų nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose.

 

Sandra taip pat šiek tiek mokėsi M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, studijavo Detmoldo aukštojoje muzikos mokykloje. Šiuo metu tobulinasi P. Gililovo meistriškumo klasėje Kelne. Ji – daugelio Vokietijos konkursų nugalėtoja, 2011 m. iškovojo pagrindinį prizą tarptautiniame „Klavierpodium“ konkurse Miunchene.

 

Maloniai nuteikė visiems gerai žinomos, nuostabiai gražios F. Schuberto Fantazijos delikatus, stilingas atlikimas. Pirmą partiją skambinęs Andrius net veido mimika demonstravo nuotaikų bei skambesių kaitą, o Sandra solidžiai bendradarbiavo. Panašų įspūdį paliko ir solo atliekami kūriniai. Žinant, jog A.Urba dirba ir pedagoginį darbą, galima teigti, kad jis – puikus profesionalas, kuriam yra aišku, ką jis savo skambinimu nori pasakyti. Kruopščiai išanalizavęs muzikinius tekstus, jis be nereikalingo jaudulio realizuoja sumanymus. Pakilią muziką pianistas skambina vyriškai, temperamentingai, o ramią – gal kartais ir per lėtai,, tarsi medituodamas.

 

Sandros Urbos paskambinti R. Schumanno Simfoniniai etiudai stebino šios jaunos ir gražios solistės traktuočių romantiškumu, meistriškumu, giliu įsijautimu. Ypač įsidėmėtinos buvo papildomos variacijos, kurias atlikėja išgyveno aistringai ir pakiliai. Šios variacijos, ko gero, yra dar sudėtingesnės ir labiau išplėtotos, skamba kaip savarankiški kūriniai. Dažnai pianistai atlieka šį ciklą be jų, nes tada kūrinys standžiai „susicementuoja“, tampa kompaktiškas ir vientisas, juolab kad pagrindinės variacijos, sudėliotos griežta tvarka, yra trumpesnės. Skambinantys su pridėtinėmis, sudėlioja jas cikle pagal savo skonį ar norus, gerokai pakeičia ciklo formą. Sandros atlikime pagrindinės variacijos atrodė beveik asketiškai santūrios, o papildomos, skoningai tarp jų įterptos, dvelkė aistra, tikru įsijautimu, buvo įspūdingos. Gaila, kad dėl kelių per didelių pauzių tarp jų (atrodė, jog atlikėja suteikė klausytojams galimybę ilgiau likti jų įtakoje) kiek nukentėjo ciklo vientisumas, forma.

 

Koncerto pabaigoje J. Brahmso Vengrų šokiai (Poco sostenuto, Con moto, Andantino, Poco andante ir Allegro molto), kurių pirmą partiją skambino Sandra, sužavėjo klausytojus kerinčia kaitra, temperamentu, svaigiu grožiu. Bisui pianistai sugrojo dar vieną populiarų šio kompozitoriaus Vengrų šokį.

 

Paklausta, ar daug koncertuoja Vokietijoje, Sandra pasakė, jog yra daugybė muzikų, norinčių koncertuoti, todėl teisę reikia išsikovoti konkursuose. Dabar ji rengiasi vienam likusiam koncertui. Palinkėkime šiai gabiai, atsidavusiai jaunai pianistei gauti daug pasiūlymų koncertuoti prestižinėse pasaulio scenose.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.