3D technologija asocijuojasi su didžiuliu reginiu bei animacija ir neturi gero vardo tarp kūrėjų. Tačiau filme „Hugo“ Jūs ėmėtės šio iššūkio. Kodėl?
Kai kine atsirado spalva, taip pat atrodė, kad ji netinka kai kuriems žanrams. Spalvoti vaizdai iš pradžių pasiteisino miuzikluose, komedijose, vesternuose. Bet žiūrovai priprato, ir dabar niekas nebesvarsto grįžimo prie nespalvotos juostos. Pasaulį mes suvokiame kaip daugiamatį. Kinas stengiasi tai mėgdžioti. Todėl laimi 3D. Žinoma, reikia išmokti naudotis nauja technologija. Įvaldyti jos įrankius. Stambus aktoriaus veido planas ir ypač jo akys erdvėje atrodo kitaip nei rodomos plokščiai. Negalima pradėti filmo, to nesuvokus.
Filme „Hugo“ primenate kino pionierių laikus ir spontanišką reakciją į pirmuosius judančius vaizdus. Filmo „Paslapčių sala“ scenaristas Dennis Lehane’as mano, kad „Hugą“ galėjo sukurti tik kino žinovas. Jis teisus?
Šioje fantazijoje apie liūdną vaikystę našlaičio, kuriam magiška kino galia padeda surasti draugystę ir šeimą, galėjau išreikšti jausmus, lydėjusius mane ne vienus metus, kai rūpinausi senais archyviniais filmais. Man suteikė didelį džiaugsmą Melieso, Chaplino, Lloydo, brolių Lumiere’ų nekalto pasaulio prikėlimas. Kurti „Hugą“ įkalbėjo mano dvylikametė duktė, bet tam tikru požiūriu tai autobiografinis ir autotematinis filmas. Jame sugrįžtu į laikus, kai aš – dešimtmetis astma sergantis berniukas – visas dienas praleisdavau kino teatre, nes gydytojai man neleido nieko kito daryti.
Prieš tai sukurtame filme „Kuždesių sala“ stilizavote 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių kiną, sėmėtės įkvėpimo iš senojo B klasės kino.
Jutau, kad pasakojama istorija turi klasikinio kino bruožų. Tai – psichologinio kino, film noir, „Psichozės“ atmosferos mišinys. Mane domino sudėtinga žmogaus prigimtis, šizofrenija, susikalbėjimo su pasauliu būdai, sudėtingų faktų išstūmimas iš sąmonės ir susitaikymo su likimu neišvengiamybė.
Tos senojo kino citatos – ne tik pagarbos duoklė seniesiems meistrams. Kam dar jos tarnauja?
Turiu omenyje ne imitaciją ar sekimą, o tik aliuzijas, asociacijas. Dabar nepavyktų mechaniškai kopijuoti archyvinių filmų. Jie – praėjusių epochų produktas, susiję su konkrečiu laiku ir vieta. Bet jie gali įkvėpti. Žavėti. Būti gyvenimo dalis. Tokiam kaip aš žmogui, kuriam kinas yra geriausias bendravimo ir jausmų reiškimo būdas, tie seni vaizdai niekad nemiršta. Esu prie jų prisirišęs ir, kai tik galiu, stengiuosi jais naudotis.
Viename Jūsų mėgstamiausių filmų – Michaelo Powello „Vujariste“ („Pepping Tom“), pasakojančiame apie jaunų moterų žudiką ir kino fanatiką, kuris filmuoja savo nusikaltimus, skamba teiginys, kad kiekvienas filmavimo aktas turi kažko liguisto.
Filmavimas būna agresijos aktas, kartais net labai pavojingas. Režisuojant juntama didelė aistra, kartais priartėjanti prie troškimo susitapatinti su pasauliu, apie kurį pasakoji. Norisi ten įeiti ir gyventi sukurtų personažų gyvenimą, užvaldyti svetimas sielas, būti jais. Iš tikrųjų nuo to sunku apsiginti. Dėl to prarandami draugai, bendradarbiai. Vienintelis būdas išsilaisvinti nuo tos naštos yra kurti kitą filmą.
Tai nuskambėjo dramatiškai.
Bet tai tiesa. Daug filmų gimė iš neįtikėtinos aistros, jėgos, kuri paprastiems žmonėms gali pasirodyti patologiška. Pats tai patyriau filmuodamas „Įsiutusį bulių“. Jacke’as LaMotta buvo didis boksininkas ir neprilygstamas meistras. Tačiau manęs sportas nedomino. Mane traukė autodestruktyvi jo asmenybės pusė – kovodamas ringe jis žiauriai baudė save už tai, ką laikė nusižengimu. Jis turėjo gilų kaltės jausmą, krikščioniškai pasakytume, kad nuodėmės, bet nežinojo, kad didžiausias jo priešas yra jis pats. Filmo pabaigoje De Niro buvo ramiausias žmogus pasaulyje. Bet aš svajojau pasiekti tokią būseną kaip boksininkas scenoje, kai žiūri į veidrodį, kai deklamuodamas Shakespeare’ą ir Tennessee Williamsą LaMotta pasiekia tam tikrą susitaikymą su savimi. Gal todėl filmas taip veikia, kad man pavyko jame užfiksuoti siaubingos krizės, kurią tada išgyvenau, procesą?
Filmų kūrimas kaip terapija?
„Įsiutusio buliaus“ atveju taip ir buvo. Filmai turi būti asmeniški. Kodėl vis dar juos kuriu? Pasakoje „Raudoni bateliai“, kurią pirmąkart žiūrėjau būdamas aštuonerių, impresarijus klausia jaunos šokėjos, kodėl ji nori šokti. Mergina atsako: „O kodėl jūs norite gyventi?“ „Gyvenimo nepasirenki, gyventi privalai“, – atsako impresarijus. „Tai ir atsakymas į jūsų klausimą.“ Su kinu yra panašiai. Neužtenka norėti ką nors režisuoti. Tai turi būti vidinis poreikis, būtinybė, o ne pasirinkimas.
Vadinate save puolusiu kataliku. Tačiau beveik visuose filmuose formuluojate religinio pobūdžio klausimus apie atpirkimą, apie tai, kaip reaguoti į gundymus, kaip nugalėti blogį. Geras pavyzdys – „Paskutinis Kristaus gundymas“, į kurį Bažnyčia sureagavo isteriškai, stengėsi blokuoti jo platinimą. Jus tai nustebino?
Nujaučiau, kad Amerikos fundamentalistams filmas nepatiks. Bet kad gatvėse pasirodys piketai, kad būsiu pavadintas satanistu, kad arkivyskupai ragins boikotuoti, – man netilpo galvoje. Tikėjausi, kad filmas sukels rimtą diskusiją apie religiją, apie tikėjimo pagrindus, apie krikščionių pasaulio gelbėjimo misiją, dvigubą Kristaus prigimtį. Maniau, kad filmas paskatins susimąstyti žmones, kuriems tie klausimai tikrai rūpi. Nieko panašaus neatsitiko.
Filmas Jums buvo svarbus?
Taip. Religija suvaidino svarbų vaidmenį mano gyvenime. Jaunystėje norėjau tapti kunigu. Visada stengiausi ieškoti giliau, pamatyti, kas slypi po paviršiumi. Ieškojau pašaukimo. Nebuvau tikras, ar jo nusipelniau ir kaip jis reiškiasi, bet įsiklausydavau į save, meldžiausi, atlikdavau išpažintis. Išbandžiau įvairių būdų, taip pat ir praktiką jaunimo dvasinėje seminarijoje. Kol atsirado kita didžioji aistra – kinas.
Apie savo dilemas pirmąkart papasakojote filme „Nešvarios gatvės“ („Mean Streets“).
Niujorko kvartalas, pramintas „Mažąja Italija“, kuriame užaugau, garsėjo žiaurumu ir ryšiais su nusikaltėliais. Ar dugne galima išsaugoti krikščioniškas vertybes? Harvey Keitelio suvaidintą personažą traukia nusikaltėliai, bet jis nepajėgia nuslopinti sąžinės. Jis stengiasi būti atsakingas už savo draugą lošėją, kuriam stinga stabdžių, ir greit patenka į mafijos pinkles. Kaip gyventi degradavusiame pasaulyje, kuriame žmogus susiduria su nusikaltėliais ir mafiozais, tarp prostitučių ir narkomanų? „Infiltruotuose“, kur grįžo panašūs klausimai, jau yra nulinis moralės lygis. Nebeprivalomos jokios taisyklės, visiškai niekas.
Bažnyčia taip pat nyksta.
Nes tikrasis gyvenimas vyksta už jos sienų. Kam rodyti žmones, kurie sekmadienį 45 minutes kažkuo apsimeta? Tai nieko nereiškia. Nuo to jie netampa geresni. Svarbu tai, kaip jie gyvena, kaip uždirba pinigus, kam juos leidžia, kokie yra namuose, kas jiems yra šeima, draugystė, kaip jie rūpinasi kitais.
Dauguma Jūsų filmų herojų išgyvena gilią depresiją. Jie labai ambicingi, izoliuoti nuo visuomenės, vieniši kaip „Taksisto“ Trevis. Bando sprendimą rasti prievartoje. Kodėl?
Daugelis jų yra nusivylę. Kiekvienas naudojasi prievarta dėl skirtingų priežasčių. Trevis buvo užkrėstas Vietnamu, bet naiviai tikėjo, kad elgiasi kaip šventasis Paulius. LaMottos kovos ringe yra daug švelnesnės palyginti su agresija, kurią jis rodo virtuvėje ar miegamajame. Henris iš „Šaunių vyrukų“ tampa žudiku, nes jam imponuoja gangsterių gyvenimo stilius.
Prievartos rodymo būdas dažnai sukelia kontroversijas. Jus kaltina moralės įžeidimu. Mėgstate provokuoti?
Ne, po „Nešvarių gatvių“ protestavo tik dėl keiksmažodžių. Net mano motiną prislėgė bjaurių žodžių gausa, ir prieš premjerą Niujorko festivalyje ji perspėjo žiūrovus, kad šie nepamanytų, jog namuose mes taip kalbame. Bet aš norėjau parodyti tiesą, užfiksuoti autentišką elgesį. Šiandien iš „Nešvarių gatvių“ galima sužinoti, kaip tada atrodė Niujorko kasdienybė. „Įsiutęs bulius“ taip pat nesukėlė skandalo. „Šaunių vyrukų“ atveju sukluso tik mano prodiuseriai. Siužetas jiems neužkliuvo, bet pasirodė įtartinas stilius, esą šlovinantis mafijos gyvenimą. Jie išsigando, kad jaunimas pradės mėgdžioti narkomanus, kad filmas pavers juos nusikaltėliais. Turėjau iškirpti dalį scenų, kai kurias permontuoti. Filmo pradžioje jaučiamas lengvumas, net humoras. Kuo arčiau pabaiga, tuo mažiau norisi juoktis.
Viename interviu sakėte, kad prievartos gausa – tai protestas prieš tikrovę, kurioje užaugote.
Greičiausiai turėjau omenyje pyktį, kad esu kilęs iš blogos vietos. Taip, iš pykčio gimė dauguma mano filmų. Tačiau svarbiausias yra nuoširdumas, tada gali ir moki tą maištą perkurti į meninę formą. Bet kai dabar žvelgiu į tą gyvenimą, jis nebeatrodo toks blogas.
Biografinė drama apie Dalai Lamą „Kundun“ – netikėtas Jūsų karjeros posūkis. Ko Jūs, puolęs katalikas, ieškojote budizme?
Dvasingumo. Kaip prievartos išsižadėjimo būtinybę skelbiantis žmogus susidoroja su blogio pasaulyje buvimu? Ar apskritai įmanoma gyventi nenaudojant jėgos? Ir gal svarbiausias, jau ne tik su viena religija susijęs klausimas: ar siela gali egzistuoti už proto?
Jūs tuo tikite?
Kad siela gali peržengti kūną arba gyvenimu po mirties?
Ir vienu, ir kitu.
Apie gyvenimą po mirties neturiu ko pasakyti. Bet transcendencija? Gal esmė ir yra atsisakyti sąmonės ir ištirpti tame, ką vadiname Dievu? Neseniai sukūriau trijų su puse valandų dokumentinį filmą, skirtą nuo gerklės vėžio mirusiam eksbitlui „George’as Harrisonas: gyvenimas materialiame pasaulyje“. Muzikantas žavėjosi Rytų religijomis. Greičiausiai jis tai suformuluotų geriau. Žinote, aš kalbu greitai, kuriu dinamiškus filmus, o jam rūpėjo apsivalymas, rasti ramybę. Jis užmerkdavo akis ir atsidurdavo kitame pasaulyje. Tik kur tas pasaulis? Kur tas pasaulis? Gal jūs žinote?
Ne. Bet gal Jūs bandėte jį rasti?
(juokiasi) Gal ten, iš kur atėjome dar prieš gimdami? Marlonas Brando, kuris visada viską atsimindavo, mane patikino, kad ten nesijautė blogai (juokiasi). Vienaip ar kitaip, mokėjimas koncentruotis labai parverčia. Palankiomis sąlygomis, kai nejauti išorinio spaudimo, verta medituoti.
Kokia Jūsų sėkmingo darbo su aktoriais paslaptis?
Reikia jų klausytis. Pasitikėti. Mylėti. Be to nesukursi gero filmo. Sėkmės pagrindas – aktorių ansamblis. Pasirinkęs aktorių, jau žinau, kad turiu personažą. Aktorius neturi apsimesti, kad yra kitoks nei yra iš tikrųjų. Antraip nieko nebus. Svarbu jo asmenybė, kuri turi idealiai atitikti personažą. Taip buvo Harvey Keitelio ir „Nešvarių gatvių“, Roberto De Niro ir „Įsiutusio buliaus“, Joe Pesci ir „Šaunių vyrukų“, Sharon Stone ir „Kazino“, net Jacko Nicholsono ir „Infiltruotųjų“ atvejais.
Ką patartumėt jauniems kinematografininkams, norintiems sekti Jūsų keliu?
Svarbiausia – turėti, ką pasakyti. Komercinius ir reklaminius filmus gali kurti visi. Menininko balsas turi būti nepakartojamas. Jį galima išgirsti iš tolimiausio pasaulio užkampio. Technologijų revoliucija leidžia iš naujo pervertinti įvairiausius dalykus. Galima praturtinti kino kalbą. Sugriauti naraciją ir naujai perpasakoti senas istorijas. Tam nereikia tonų apšvietimo technikos ir milžiniško biudžeto. Neverta nusiminti, jei kas nors pasakys, kad tai, ką darome, jau nebėra kinas. Reikia turėti drąsos eksperimentuoti.
Jus suformavo amerikiečių, britų ir italų 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių kinas. Būdamas Lenkijoje sakėte, kad Andrzejaus Wajdos „Pelenai ir deimantas“ buvo naudingas montuojant „Įsiutusį bulių“, o paskui rodėte filmą aktoriams, kai kūrėte „Infiltruotuosius“. Ar yra dar lenkiškų filmų, kurie Jums patinka?
Visa karinė Wajdos trilogija – „Karta“, „Kanalas“, „Pelenai ir deimantas“ – neįtikėtinas filmas. Iš vėlesnių Wajdos filmų „Katynė“, „Žmogus iš marmuro“, „Pažadėtoji žemė“ ir kitų mokiausi Lenkijos istorijos. Žinau Polanskio, Skolimowskio, Aleksanderio Fordo kūrybą, be abejo, žaviuosi Haso „Rankraščiu, rastu Saragosoje“. Man patiko Munko „Eroica“ ir „Keleivė“, kai kurie Kieslowskio, Zanussi filmai. Neseniai atradau Kawalerowicziaus dramas „Faraonas“, „Joana – angelų motina“, „Austerija“ – tai išskirtiniai, genialūs reginiai.
Puikiai išmanote kino istoriją, o kokia, Jūsų nuomone, jo ateitis?
XXI amžiuje kitaip žiūrime į kiną, nes užtvindė ir tapo visuotinai pasiekiami skirtingo pobūdžio kino pasisakymai. Aš su tuo jau nieko nebepadarysiu, bet mano dvylikametės dukters karta, įmetanti savo filmukus į „YouTube“, turi šansą. Vis dėlto, kad ir kokiu keliu nusiris ta revoliucija, svarbiausia liks menininko vizija.
Parengė K. R.