Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“ Julius Paškevičius suvaidino dešimtmetį Stokmanų sūnų Morteną. Nacionalinio dramos teatro premjera įvyko 2011 m. lapkričio 11 d., o po trijų dienų, lapkričio 14-ąją, „Menų spaustuvė“ pakvietė žiūrėti „Ribas“. Po „Visuomenės priešo“ šis spektaklis atrodė lyg kamerinis tęsinys to, ką jaučia, išgyvena daktaro Tomo Stokmano ir ponios Stokman vaikai. Ir ne atsitiktinai – spektaklio energija ir tikėjimas sakomomis tiesomis buvo juntami kaip tikras kūnas ir kraujas. Mortenas Stokmanas įšuoliuoja į sceną ant kojūkų, ir tai nėra cirko triukas (ką, beje, visais laikais išmoningai naudojo geri teatro režisieriai), bet gražus poetinis intarpas šiuolaikinės visuomenės būklę diagnozuojančiame spektaklyje. Kūrėjai ne keiksmais, ne vulgaria laikysena išreiškė šiuolaikinio jaunuolio atotrūkį nuo žemės – tam pasitelkė lyg iš sterblės iššokusio kengūriuko įvaizdį. Švelnaus veido ir neprarūkyto balso aktoriui nereikėjo vaidinti vaiko. Jo „vaikiškas“ organiškumas – brangintina savybė dabartiniame teatre.
„Ribose“ daug jaunystės. J. Paškevičiaus pjesė susiūta stambiais dygsniais, o pats jaunasis dramaturgas atlieka pagrindinį Piliečio vaidmenį. Autoriui svarbu savo kartos balsu, asmenine patirtimi prabilti apie mūsų socialinės sistemos ydas, nenuspėjamą minios elgseną, šiuolaikinės šeimos irimo priežastis. Svarbu ir tai, kad jaunasis autorius, polemiškai gindamas biblines tiesas, nuoširdžiai išsako savo asmeninę poziciją. Toks nuoširdus žvilgsnis į supančią realybę išskiria „Ribas“ iš daugelio repertuarinių spektaklių.
Julius Paškevičius, kaip tikrasis daktaro Tomo Stokmano įpėdinis, bando suprasti, iš kur kyla visuomenės nepakantumas, kodėl ji tokia žiauri. Piliečio personažas neabejotinai yra Paškevičiaus alter ego.
Pačią pjesę galima pavadinti scenarijumi. Veiksmas vyksta tardymo izoliatoriuje. Gydytojas Višnevskis, kaip tikras „pūlinių“ ištraukėjas (yra taip pavadintas medicininis tepalas), ateina nustatyti, kokios priežastys pastūmėjo suimtą jaunuolį į kraštutinį nusikaltimą – žmogžudystę. Pagal bendrai priimtą nuomonę, tai gali padaryti tik sugyvulėjęs žmogus arba psichinis ligonis. Autorius siūlo trečiąjį variantą: analizuoja sveiko žmogaus reakciją į nužmogėjimą ir kviečia teatrą atsakyti į jam ir visiems piliečiams skaudžius klausimus. Tačiau skausmingiausi klausimai tėra tik savaip deklaratyvūs ieškiniai. Gaila, kad šiai dokumentinei-psichologinei dramai pristigo motyvuoto pagrindimo, nes pačiam autoriui daugiau rūpėjo psichoanalitinis procesas, o ne priežasčių ir pasekmių grandinės analizė. Finalas, kai pats Gydytojas nužudo trafaretiškai šlykštų, brutalų Policininką, tik užbaigia fabulą, jis stokoja monodraminės psichologinės atomazgos, be kurios jokia drama neįmanoma. Atrodo, liko neapskaičiuotos ir sceninio laiko proporcijos.
Kita vertus, jaunystei būdingas noras kuo aistringiau išsakyti rūpimus dalykus. Atvirai didaktiška pjesė „Ribos“ nepretenduoja būti literatūros kūriniu. Autorius norėjo daug ką pasakyti, todėl nesistengė tramdyti savo jausminės įtampos, žiūrovą tiesiog užgriūva teksto lavina.
Jautraus, dar nesurambėjusio žmogaus ir minios konfliktas, amžinųjų Biblijos temų analizė buvo svarbūs ir režisieriui Tadui Montrimui. Gal dėl to spektaklyje režisierius leido autoriui susitapatinti su personažu.
Paklaustas, kodėl pirmajam režisūros darbui pasirinko dar mažai žinomo autoriaus dramą, Montrimas atsakė: „Julius dar trečiame kurse parašė novelę „Lėlės“. Visada ką nors naujo parašęs atnešdavo į kursą draugams paskaityti. Man patinka kūriniai, kurie išsiskiria ne įmantrumu ar naujoviškumu, bet turi emocinį užtaisą, kuris sudirgina mano paties patirtį, išgyvenimus ar požiūrį. Tokia buvo Juliaus novelė, todėl prasidėjus „Atviros erdvės“ programai prisiminiau ją ir pasiūliau paversti pjese.“
Teatrinį Montrimo mąstymą išduoda tikslus visos komandos parinkimas. Spektaklio erdvė labai tiksli ir minimalistiškai apgyvendinta (scenografė Laura Luišaitytė). Tardymo stalas, ekranas ir vos viena kita detalė, veiksmui vykstant nusakanti papildomas reikšmes. Toks iš pažiūros nematomas scenovaizdis yra pats tiksliausias, žiūrovui atpažįstamas. Spektaklyje nėra jokios niveliacijos ar simbolikos: viskas griežta, netgi sterilu.
Videomenininko Andriaus Paškevičiaus vaizdo projekcijos yra savarankiškas spektaklio „personažas“. Videovaizdai nužymi ne tik pasakojimo vietas, bet ir jausminę aplinką: „personažais“ tampa bobutės iš troleibuso, besisukančių jų galvų kaleidoskopas, bažnyčios šventųjų siena ir panašiai. Labai tikslus tų vaizdų koloritas: kur reikia – ekspresyviai agresyvus, kitur – pasteliškai išblukęs. Pavyzdžiui, žvelgiant į įtūžio pritvinkusius moterėlių veidus, šalia jų nesunkiai įsivaizduoji ir skustagalvius.
Žymėdamas „Ribas“ kamerinėje salėje, režisierius nepergrūdo spektaklio ne tik daiktais, bet ir aktoriais. Tie patys įkūnija kelis personažus. Gydytoją psichiatrą vaidinantis Valerijus Jevsejevas nesunkiai persikūnija į Kunigą, o Dainiaus Jankausko Policininkas virsta Mama. Tikslus aktorių parinkimas – taip pat T. Montrimo pranašumas. Į jaunųjų spektaklį pakviestas V. Jevsejevas tapo tikru atradimu. Panevėžio dramos teatre iki šiol kūręs ne pagrindinius, bet įsimintinus vaidmenis, „Ribose“ jis atsiskleidė kaip puikiai išmanantis aktoriaus psichologiją. Atskirti, kas čia „iš vaidmens“, o kas „iš Jevsejevo“, nėra paprasta. Jo Gydytojas – tai mąstantis, savo profesiją tikrai išmanantis žmogus, kiek iš padilbų tyrinėjantis aplinką. Aktorius personažo „nepiešia“ raiškiai: pradžioje jis kalba net kiek nerišliai, neartikuliuotai, kažko bando klausti, bet po truputį išsitiesia, artėja į įvykį, kurį išprovokuoja aplinkinių pasikėsinimas į savarankišką mąstymą. Žmogus teisiamas dėl žmogžudystės, kurią išprovokavo kito žmogaus gyvuliški instinktai. Gydytojo vertybių skalė šiame kūrinyje aukštesnė už Kunigo, jo pilietiškumas toks pats aktyvus kaip ir teisiamojo Piliečio. Kurdamas ypatingos įtampos charakterį, V. Jevsejevas čia pat „įšoka“ į Kunigo vaidmenį, suteikdamas jam ironijos atspalvių, taip šiek tiek retušuodamas trafaretiškai „socialinį“ portretą. Kunigas užlipa ant stalo tarytum ant sakyklos, ir švytėdamas lyg saulė kalbasi su besisielojančiu jaunuoliu, kamuojamu tėvo šmėklos. Sūnus, kaip ir kadaise jo tėvas, paguodos Bažnyčioje neranda. Bet tai nėra paskutinė stotelė, nes tas pats V. Jevsejevas, „grįžęs“ į Gydytojo vaidmenį, leidžia vėl patikėti gyvenimu. Ir nors pabaigoje jis nušauna it buldozeriu per smegenis „važiuojantį“ Policininką, išrišimas įvyksta. Tai suteikia vilties gyventi – tokia yra spektaklio kūrėjų pozicija.
Dainiaus Jankausko Policininkas bando įvesti „tvarką“ ir kitų sąmonėje. Tokios tvarkos sergėtojų mūsų visuomenėje daug, todėl nesunku atpažinti jų prototipus. Jankauskas vos keliais štrichais sukuria fašistuojantį tipą. Aktorius valdo balsą, turi gerą dikciją, plastiškas, energetiškai įtaigus, todėl jau per pirmąsias scenas nesunkiai pristato žiūrovui savo „tvarkaraštį“.
Juliui Paškevičiui atitekęs „nukryžiuotojo“ vaidmuo – pats sunkiausias. Jausdamas psichologinę įtampą aktorius nevengia atviros emocijos, kiek pakelto balso. Ramaus, švelnaus veido, jis provokuoja laisvai mąstančio žmogaus revoliuciją. Juliaus Paškevičiaus Pilietis nesusitaiko, nors jo elgesys ir žodžiai byloja apie jaunosios kartos sutrikimą. Jis priklauso ne „prarastajai“, o „pavargusiųjų“ viską pradėti iš naujo kartai.