Nuoširdus margučių ridentojų džiaugsmas neliko nepastebėtas televizijų. Antrąją Velykų dieną ridenimo rekordus keliskart rodė kelių Lietuvos televizijų žinios. Tai buvo pagrindinė dienos naujiena (?!) – margučiai, laimingi šalies piliečiai kiču prasmirdusioje Jono Basanavičiaus gatvėje ir rekordas. Kai pasiguodžiau iš Maskvos paskambinusiam draugui, kad jau nebegaliu žiūrėti į kiaušinius, jis man atsakė, kad Rusijos televizijos per žinias visą dieną rodė Filipo Kirkorovo dukters krikštynas. Ir paklausė, kas geriau?
Per šventes noras išmesti televizorių auga sparčiau. Žinau, kad įsijungęs bet kurias žinias (lietuviškas ar užsienio) būtinai pamatysiu „Titaniko“ kelionę panorusius pakartoti kruizų mėgėjus. Paskutiniais dešimtmečiais „Titanikas“ tapo bene sėkmingiausiu prekės ženklu. Todėl ir nemėgstu Jameso Camerono, kuris pakartotinai išleido į ekranus savo melodramatišką ir saldų „Titaniką“. Žertis milijardus iš tūkstančio žmonių tragiškos mirties, tegu ir praėjus šimtui metų, man atrodo amoralu. Kita vertus, koks nors Damienas Hirstas mane pavadintų bepročiu. Jo kūrybos simbolis – deimantais inkrustuota žmogaus kaukolė – vienas brangiausių šiuolaikinio meno kūrinių, o viename Vilniaus prekybos centre vis dar veikia preparuotų lavonų paroda. Kažkodėl ja nesipiktina net uolūs krikščionys.
Pamenu, 1997 metais žiūrėjau „Titaniką“ jau nebeegzistuojančiame „Vilniaus“ kino teatre. Buvo šalta ir nuobodu, bet šalia sėdėjusi mergaitė graudžiai pravirko, kai filmas priartėjo prie pabaigos. Tai paliko stipresnį įspūdį. Apie „Titaniko“ žūtį sukurta daugybė filmų, pirmasis, regis, 1915 metais, naujausią – Jono Joneso televizijos serialą „Titanikas“ – sekmadienio vakarą parodys BTV (15 d. 21.20). Filmai dvyniai klaidžioja po ekranus. Vieną naujesnių pasakojimų apie Robiną Hudą, kuris keršydamas už tėvo žūtį naktimis į girią paleidžia pabaisą, – Peterio DeLuise’o „Anapus Šervudo girios“ – rodys LTV (14 d. 23.10). Iš tiesų, kam kurti naujus siužetus ir personažus, jei užtenka kelių, bet žinomų visiems?
Jaunos valstybės įtvirtina savo valstybingumą kurdamos epus. Kino laikais nestebina tą pačią funkciją atliekantys filmai. Turtinga šalis Kazachstanas nusprendė praturtinti pasaulį labai brangiu istoriniu filmu. „Klajoklio“ (LTV, 15 d. 21.15) scenarijų rašė garsusis azerbaidžanietis Rustamas Ibrahimbekovas, Nikitos Michalkovo filmų „Urga“, „Saulės nualinti“, „Sibiro kirpėjas“ bendraautoris. „Klajoklį“ pradėjo kurti kazachas Talgatas Temenovas, tęsė čekas Ivanas Passeris, užbaigė rusas Sergejus Bodrovas. Sakoma, kad filmas valstybei kainavo 40 milijonų dolerių ir turėjo visam pasauliui pranešti apie šių dienų Kazachstano ištakas ir jo gyventojų valstybinės savimonės atsiradimą. Mintis sukurti filmą esą gimė kazachų prezidentui Nursultanui Nazarbajevui, kuris norėjo projekto, galinčio tapti „Borato“ priešnuodžiu.
„Klajoklio“ veiksmas nukelia į XVIII a. ir rodo į daugybę genčių pasidalijusią klajoklių tautą. Ją suvienyti turės Čingischano palikuonis Mansuras. Kad pranašystė neišsipildytų, priešai nori sunaikinti berniuką. Bet jis pasiryžęs įvykdyti savo misiją, nesvarbu, kokią kainą teks už tai sumokėti. Nepaisant propagandinio siužeto ir realių istorinių antrojo plano personažų, filmas gali pakerėti savo poetiniais, kartais pernelyg prievartos pritvinkusiais vaizdais. Vis dėlto gilesnių prasmių jame ieškoti neverta: daug patrauklesnė ne liaudies vado Mansuro, o jo meilės kovotojai Gauchar linija. Matyt, todėl, kad liaudies vadų laikai baigėsi ir liko tik susikompromitavę politikai.
Trečiadienio vakarą LTV2 (18 d. 21.50) tikriems sinefilams dar kartą primins Aleksejaus Germano „Chrustaliovai, mašiną“ – filmą, kuriame genialiai sukoncentruoti istorijos sulaužytų likimų tragizmas ir Stalino laikų atmosfera.
Kad laikai sparčiai keičiasi, įrodys ir Vilniuje neseniai Sibirą filmavusio italų režisieriaus Gabriele Salvatoreso 1997 m. filmas „Nirvana“ (LNK, šįvakar, 13 d. 01.35). Filmo pasirodymo metais 2005-ieji vis dar buvo ateitis, o virtualiosios technologijos – naujos ir sėjančios nerimą. Todėl filmas ir pasakoja apie naują virtualų žaidimą „Nirvana“, kuris gali pažeisti žmonių protą ir sveikatą. Jį sugriauti nori „Nirvanon“ išsirengęs pagrindinis filmo herojus, kurį suvaidino „kalnietis“ Christophe’as Lambertas. Salvatoresas teisus, nors filmas, man regis, buvo pervertintas – rodytas Kanų kino festivalio konkurse kartu su tikrai pėdsaką kino istorijoje palikusiu Luco Bessono „Penktuoju elementu“. Bet snobus jis turėtų sudominti kad ir tuo, jog pagrindinių personažų kostiumus kūrė Giorgio Armani, o filmuotas jis buvo Milane, buvusiame „Alfa-Romeo“ gamybos ceche.
Laurent’o Tuelio 2009 m. trilerio „Uždaras ratas“ (LNK, 14 d. 00.10) siužetas ne toks sensacingas, bet jame vaidina Jeanas Reno ir Gaspard’as Ullielis. Pastarasis turėtų būti artimas lietuviams, nes suvaidino jaunąjį Hanibalą Lekterį, Lietuvoje patyrusį pirmuosius sukrėtimus. Filme laukia daug malonių akiai vaizdų – prabangūs automobiliai, Rivjera, saulė, bet jis pasakoja apie tėvo ir sūnaus santykius. Tik tėvas yra ištikimas nusikaltėlių klano taisyklėms, o jo vienintelis sūnus trokšta kitokio gyvenimo. Kad drama būtų dar įtaigesnė, pasak režisieriaus, buvo nuspręsta, jog filmo herojai bus Prancūzijoje gyvenantys armėnai.
Vis dėlto siūlau nebėgti ir nuo Leonardo DiCaprio. Ridley Scotto 2008 m. filme „Melo pinklės“ (LNK, 15 d. 22 val.) jis vaidina CŽV agentą Rodžerį Ferį, kovojantį su teroristais Irake, Jordanijoje, Saudo Arabijoje, Palestinos teritorijoje. Feris gerbia Rytus, laisvai kalba arabiškai ir myli arabus, o jo šefas Edas Hofmanas (Russell Crowe) visai kitoks. Šis ciniškas žmogus žiaurius sprendimus priima veždamas mylimus vaikučius į mokyklą. Feris ir Hofmanas sugalvoja gudrų planą, kaip pričiupti teroristus. Bet knygas ir filmus apie šnipus juk mėgstame todėl, kad patrauklius herojus išduoda artimiausi bendradarbiai, o išduoti jie ir toliau gelbėja pasaulį, nors suvokia savo veiksmų beprasmiškumą. Be abejo, „Melo pinklės“ – ne pats geriausias mano mėgstamo režisieriaus Scotto filmas, bet jis tikrai nėra banalus.
„Oskaru“ apdovanotas Danny Boyle’o „Lūšnynų milijonierius“ (TV3, 15 d. 21.30) – atvirkščiai. Kas gali būti banaliau už pasakojimą apie Mumbajaus lūšnynų berniuką, kurį meilė vaikystės draugei priverčia atlikti žygdarbius ir net laimėti televizijos turnyrą? Aštuoniolikmetis Džamalis (Dev Patel) pasirengęs viskam, kad tik išgelbėtų mylimąją (Freida Pinto neseniai nusifilmavo „Trišnoje“), patekusią į žiauraus nusikaltėlio namus. Filmas sukurtas pagal populiarų Viko Swarupo romaną, bet jo sėkmės pagrindas slypi giliau – amžiname troškime pamatyti gyvenime išsipildžiusią stebuklingą pasaką. Be to, Danny Boyle’as nesidrovi indų filmų būdingo sentimentalumo. „Lūšnynų milijonierius“ pasakiškai naivus, bet kartu stilingas, spalvingas ir jaudinantis. Ir dar tai filmas apie meilę. Tokią pat didelę kaip „Titaniko“ herojų.
Sekmadienį ne vieno televizijos žiūrovo laukia išbandymas – kurį filmą pasirinkti. Aš rinksiuosi mylimą herojų. Brolių Coenų „Didįjį Lebovskį“ (LNK, 15 d. 00.35) kiekviena lietuvių televizija rodė po kelis kartus, tik tai nesvarbu. Įdomu, kad Ethanas ir Joelis Coenai, viename interviu karštai įrodinėję, kad jų filmas atsirado iš Raymondo Chandlerio detektyvų, paskui prisipažino: „Tai – šiuolaikinis filmas apie tai, kas atsitiko su žmonėmis, kurie susiformavo 7-ajame dešimtmetyje ir nešiojasi su savimi daugybę tų laikų bruožų.“
Ar pastebėjote, kad vis daugiau šiuolaikinių knygų ar filmų personažų tarsi bando atsakyti, kas buvo po to, kai baigėsi mėgstamas filmas ar knyga. Stiegas Larssonas savo „Millenium“ trilogijoje „užaugino“ Pepę Ilgakojinę ir seklį Kalį Bliumkvistą, broliai Coenai filme „Didysis Lebovskis“ – 7-ojo dešimtmečio hipius, Niujorko bohemą ir Vietnamo karo veteranus. Mėgstantiems visur matyti lietuvių įtaką priminsiu, jog režisieriai prisipažino, kad Julianne Moore heroję – vaginos menininkę – įkvėpė Fluxus ir Yoko Ono, o vienas iš Volterio prototipų – lietuvių kilmės režisierius ir scenaristas Johnas Milius.
„Didysis Lebovskis“ kiekvienam primena, kuo galėjo tapti, bet netapo. Hipis Lebovskis tapo nevykėliu, nors dauguma jo bendraminčių padarė stulbinančias karjeras. Vis dėlto Lebovskis išsaugojo tai, ką anie nesugrąžinamai prarado, todėl jam toks brangus tas nelemtas kilimėlis, filme užviręs labai didelę košę.
Jūsų –
Jonas Ūbis