Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Kolonija, regis, atsirado pačiu laiku, kai kūrybinių rezidencijų poreikis pagaliau atėjo į Lietuvą, kai įvairiose apleistose erdvėse pradėjo steigtis nepriklausomos menininkų kolonijos, sambūriai, kai plačiai skambėti ėmė kūrybinių industrijų sąvoka, o kur dar kalbos apie meno decentralizaciją. Nidos menininkų kolonija iki galo nepatenkina nė vieno iš šių poreikių, bet yra ta vieta, kur trumpam laikui visi šie dalykai, pindamiesi tarpusavyje, gali sėkmingai būti. Ir, atrodo, sėkmingai, nes nepaisant tų 400 km iki sostinės, apie koloniją ir jos įvykius nuolatos girdėjome ištisus metus. Jei pamėgintum įsivaizduoti Lietuvos kultūrinių-kūrybinių veiksmų žemėlapį, kaip jame atrodytų Nidos meno kolonija?
Danutė Gambickaitė: Šioje meno kolonijoje (kaip ir kitose rezidencijose) siekiama suteikti palankias sąlygas ir erdvę, kurioje menininkas galėtų užsiimti savistaba, savirefleksija. Nidoje šias sąlygas diktuoja ir pati geografinė, geopolitinė etc. padėtis. Praėję metai leidžia ne tik įsivaizduoti, bet ir padaryti šiokias tokias išvadas, remiantis jau įvykusiais įvykiais, ryškėjančiais pliusais ir minusais. Pavyzdžiui, iš pat pradžių maniau, kad „vietos diktatūra“ (turiu omenyje tai, kad labai stipri Neringos apylinkių geoenergija neišvengiamai paveikia rezidentų kūrinius) yra minusas, bet Nida dėl to ir pasirenkama, todėl nevertėtų prie to užstrigti. Lieka klausimas, kaip tam diktatui paklusti, kaip jame judėti, kokią veiksmų, kombinacijų seką suregzti.
J. M.-J.: Taip, per keletą apsilankymų reziduojančių menininkų peržiūrose tikrai išryškėjo „vietos diktatūros“ veiksnys. Visi tie šapeliai, kankorėžiai, smėlis, vabaliukai, grybukai, kerpės, gamtiškos aplinkos stebėjimas ir žavėjimasis iš tiesų okupuoja Nidoje kuriančių menininkų sąmonę. Bet kolonija nėra vien tik rezidencijų vieta, todėl jei bandyčiau atsakyti į savo pačios klausimą apie Nidos meno kolonijos vietą kultūriniame žemėlapyje, ją įvardinčiau ir kaip Vilniaus tęsinį Neringoje. Toks likimas jai ir buvo pranašautas, jis visiškai natūralus, nes pati kolonija priklauso Vilniaus dailės akademijai, joje praktiką atlieka studentai, atostogauja dėstytojai ir t.t. Vis dėlto, kiek pamenu, iš pradžių tikėtasi, jog pavyks užmegzti šiokius tokius santykius su Klaipėdos gyvenimu ir institucijomis. Kaip matėme gimtadienio vakarėlio „nominacijų“ dalyje, už kolonijos „ignorą“ kai kas iš Klaipėdos institucijų vadų gavo rūkytą silkę... Tačiau net jei to artimiausių centrų ignoravimo būtų mažiau, vis tiek Nidos meno kolonija tame žemėlapyje būtų vilniečių invazijos žymuo.
Na, o dėl „vietos diktatūros“, tai kartais ji pasiteisina, kartais nelabai. Būna, kad visiškų naivybių pridaroma iš to vaikiško susižavėjimo gamta. Pavyzdžiui, rudenį rezidavusi menininkė sumanė rinkti ir kolekcionuoti įvairius sausuolius, krituolius, kurie jai gražūs ir vertingi patys savaime. Būna, kad pavyksta ironiškai ir žaismingai panaudoti vietinio turistinio, siestos tinguliu ir savitiksliškumu atsiduodančio konteksto turinį, įsiterpiant į kasdienybę meninėmis akcijomis, vietai būdingomis formomis (kad ir Kelly Andres mariose surinktos ir želė tortukais paverstos ciano bakterijos). Tačiau kalbant apie koloniją apskritai, ji stebėtinai įvairi, dinamiška ir, regis, niekad nemiega.
D. G.: Iš tiesų per metus daug nuveikta, tik visa tai susekti nelengva. Vis dėlto tie 400 km – nemažas atstumas, sukeliantis dar vieną problemą: kritinės minties, požiūrio iš šalies trūkumą. Atviros studijos suteikia galimybę ir didesniam žiūrovų būriui stebėti vyksmus kolonijoje, bet dažnai žiūrovais tampa tik kolonijos gyventojai. Trūksta bendravimo su artimiausiais kaimynais KKKC, kas galbūt galėtų tapti išeitimi. Tiesa, šioks toks judesys dėl galimo bendradarbiavimo turėtų įvykti balandžio 4–11 d. KKKC Parodų rūmuose vykstančioje pirmojoje Nidos meno kolonijos menininkų rezidentų parodoje, kurią kuruoja Yulia Starsteva ir Vytautas Michelkevičius.
Iš dalies auditorijos trūkumą kompensuoja Nidos meno kolonijos žurnalas, kuriuo kolonijos gyvenimas ištransliuojamas už marių. Gimtadienio metu buvo pristatytas antrasis žurnalo numeris, kuriame, kad ir glaustai, pristatomi rezidencijose viešėjusių menininkų kūriniai, teoretikų tekstai. Man asmeniškai būtent šiame leidinyje aiškiausiai atsiskleidžia, kaip tu sakai, įvairi, dinamiška ir niekad nemieganti kolonija. Įdomu, kaip pristatytame vasariniame numeryje permąstomas sezoniškumas, atostogų reiškinys. Maloniai nustebau pamačiusi ir sužinojusi apie „keliaujančią rezidencijų programą menininkams, dirbantiems su mokslu ir menu jūroje bei pakrantėje“, regis, tave sužavėjęs Kelly Andres kūrinys iš ciano bakterijų taip pat yra šios programos dalis. Man įsiminė „The Memelab“ – Mirae Rosner ir Jasse Scott sukurta programa „SonicDrift“. „Parsisiųsta bei įdiegta programa veikia atjungties būsenoje (offline). Tai reiškia, kad su GPS tinkleliu ji gali būti naudojama praktiškai bet kokioje vietoje. Įrašyti garsai susiejami su konkrečiu GPS tašku, išsaugomi programoje ir atkuriami, kai tik vartotojas vėl kerta tą patį tašką.“ Tai toks savotiškas mini atminties protezas. Įsivaizduoju, kaip kur nors einant mobiliajame telefone pasigirsta kadaise užfiksuoti aplinkos garsai, papasakotos istorijos.
J. M.-J.: Taip, atrodo, vasarą ten iš tiesų vyko įdomių dalykų, menas šiltu laiku labiau linkęs išeiti į poilsiaujančią, plačiakraštėmis skrybėlėmis pasipuošusią publiką. Kas kita šaltuoju sezonu. Pavasarį arba rudenį, gal dėl tos melancholiškos, drėgnos ir vėjuotos Nidos atmosferos, lankytose peržiūrose matyti kūriniai irgi atrodydavo melancholiški, poetiški be jokio aštresnio kampo, be humoro. Čia vėl neišvengiamai tektų prisiminti „vietos diktatūrą“. Pamenu, po apsilankymo peržiūrose rudenį tyliai sau galvojau, kad tikrai vietoj visų tų sukonceptualintų šapelių norėčiau pamatyt padorų tapybos darbą. Ir vien dėl to, kad tokio ten neteko matyti (nors žinau, kad jų buvo). Apskritai kalbėti apie rezidentų peržiūras ir darbų kokybę sunku, nes jie niekad nebūna baigtiniai. Arba yra kažko, kas pradėta kurti ne rezidencijoje, tąsa, arba kažko, kas tik bus sukurta ateityje, užuomazgėlė, eskizo etapas. Kaip ir tos peržiūros, kuriose lankėmės dabar.
D. G.: Gimtadienio proga atvirose studijose pristatytų menininkų Mariannos La Rosos (Japonija, JAV), Sauliaus Leonavičiaus (Lietuva), Bjargey Ólafsdóttir (Islandija), Juha Pekka Matiaso Laakkoneno (Suomija) ir Lenos Dobrowolskos (Ukraina, Lenkija) kūriniuose iš tiesų matyti neužbaigtumas. Bet atviros studijos iš dalies tam ir organizuojamos, kad menininkai galbūt sulauktų kokių nors pastabų, klausimų iš auditorijos, tik vėlgi, kai tos auditorijos trūksta, nevyksta ir idėjų apykaita. Tačiau tas neužbaigtumas suprantamas, juk tai nėra galutinis kūrinio parodymas, o jo norėtųsi. Pristatyti kūriniai ir menininkai čia pasirodė gana skirtingi ir nepriminė tų „šapelių rinkėjų“. Įsiminė Mariannos La Rosos „Kalifornida“ – keistas Kalifornijos ir Nidos frankenšteinas, susiūtas menininkės atminties ir patyrimų. Įdomus Sauliaus Leonavičiaus studijos pavertimas „Kraštotyros muziejumi“ ir mėginimas perprasti pačios kolonijos diktuojamas sąlygas. Rezidencijos patalpos menininkui priminė baltą kubą, kur bet kas (rasti daiktai, atverstos knygos etc.) įgauna meno kūrinio aurą. Saulius tarsi „sumuziejina“, „sukraštotyrina“ koloniją, paversdamas ją Nidos kultūrinio peizažo dalimi. Įsiminė ir Juha Pekka Matiaso Laakkoneno ieškojimai kaip kone literatūrinis lėtosios kultūros (lėtojo meno) pavyzdys. Pavyzdžiui, vizitinės kortelės formato lapeliai su tekstu: „pradėk žiūrėti filmą, kurio dar nesi matęs / sustabdyk filmą, kai tau prireiks nuryti seiles / stebėk sustojusį kadrą likusią filmo laiko dalį“.
J. M.-J.: Gimtadienis neapsėjo be simbolinių veiksmų. Lena Dobrowolska prie Thomo Mano namelio pasodino jos šalies pilietybę turinčią pušį, o parsigabenusi pas save įkurdins vieną nidiškę. Mariannos La Rosos pastebėjimas, jog gyvenant tame smėlio, vėjų ir dviejų vandenų krašte, kad ir kurioje jo dalyje būtum, vis tiek esi netoli centro, gali tapti tos sunkiai apibrėžiamos jausenos Nidoje metafora. O kartais gali pradėti atrodyti, kad pats ir esi tas centras.