Kokie buvo svarbiausi festivalio „Europa muzikoje“ tikslai?
Festivalis buvo labai koncentruotas, nes į tris dienas (kovo 16–18 d.) teko „suspausti“ 7 koncertus. Pirmą dieną vyko tik vienas – atidarymo koncertas, o kitomis dienomis jų girdėjome po tris. Be to, vyko susitikimai. Įdomu, kad Šv. Morkaus bažnyčia, kurioje buvo surengtas festivalis, priminė puikios akustikos koncertų salę. Džiaugiuosi, kad pavyko išklausyti visus koncertus.
Festivalio organizatoriai (violončelininkas ir kompozitorius Adrienas Tsilogiannis bei pianistas Guillaume’as Grignard’as) kūrinius atrinko patys. Vis dėlto atlikėjų sudėtis buvo ribota – styginiai instrumentai ir fortepijonas, prie jų keliuose kūriniuose prisijungė klarnetas. Taigi skambėjo įvairūs solo kūriniai bei kameriniai instrumentiniai ansambliai.
Šiuo renginiu siekta kelių tikslų. Pirmiausia norėta priartinti publiką prie šiuolaikinės muzikos, – parodyti, kad XX a. autorių kūryba nėra atstumianti. Pritariu Leonardo Bernsteino minčiai, jog mes nesiklausome savo amžiaus muzikos. Tad festivalio organizatorių tikslas buvo gražus ir jį pavyko pasiekti. Sėkmę galbūt lėmė ir tai, kad atrenkant kūrinius nebuvo įtraukti itin modernūs autoriai – tokie kaip Karlheinzas Stockhausenas, Iannis Xenakis ir kiti. Tai buvo daugiau emocinę išraišką, o ne struktūrinius ar schematinius procesus reprezentuojanti muzika. Pasak organizatorių, vienas svarbiausių kriterijų buvo ir kūrinio koncertiškumas, tad mano opusas „Suite de concert“ šiuo atžvilgiu tikrai tiko.
Su šiuo kriterijumi susijęs ir dar vienas festivalio organizatorių siekis – suteikti jauniems atlikėjams galimybę pademonstruoti savo meistriškumą ir profesionalumo lygį. Renginyje skambėjo nemažai beveik nežinomos muzikos. Tai buvo labai naudinga ir įdomu, nes neretai koncertų salėse girdimas repertuaras pasidaro šabloniškas, nebeįdomus.
Kaip festivalio programoje atsidūrė Jūsų kūrinys „Suite de concert“?
Parašyti šį kūrinį 1993 m. užsakė violončelininkas Davidas Geringas. Su žmona pianiste Tatjana Schatz jį nemažai kartų atliko įvairiose Europos šalyse, įrašė ir į kompaktinę plokštelę. Paskui „Suite de concert“ savo pasirodymuose atlikdavo „Armonas-Uss Duo“ (pianistė Irena Uss ir violončelininkas Rimantas Armonas), kartą ją pristatę ir Briuselyje vykusiuose meistriškumo kursuose – tad kūrinys šio miesto publikai jau buvo pažįstamas. Aš tiesiog gavau pranešimą, kad mano „Suite de concert“ atrinkta atstovauti Lietuvai ir buvau pakviestas atvykti į renginį. Tai buvo maloni staigmena.
Ar organizatorių pasirinkimas pasiteisino?
Manau, kad taip. Kūrinys skambėjo pats pirmas ir publikos reakcija buvo labai šilta, sulaukiau gausių aplodismentų. Buvau patenkintas ir puikiu atlikimu: „Suite de concert“ grojo jaunas pianistas Erikas Desimpelaere’as ir japonų violončelininkė Mari Ishihara. Turėjau galimybę dalyvauti vienoje repeticijoje ir išsakyti savo samprotavimus. Atlikėjai atidžiai klausėsi, stengėsi ir buvo labai geranoriški. Džiaugiuosi, kad pavyko užmegzti tokį gerą kontaktą. Malonu, kad kūrinys išliko, su kitais atlikėjais vėl nuskambėjo naujai. Išliko ir kūrinio idėja.
Tad kaip ją apibūdintumėte?
1993 metai mūsų šalyje – atsakingas ir neramus laikas. Taigi ir muzikoje atsispindi ši įtampa bei išgyvenimas, tarsi kova tarp pozityvaus ir negatyvaus pradų. Neatsitiktinai kūrinio pabaigoje panaudojau dainos „Lietuviais esame mes gimę“ motyvą. Tai tarsi antras Lietuvos himnas, šviesus ir viltingas.
Stengiausi, kad siuita būtų visapusiška, tad penkios jos dalys išdėstytos kontrasto principu tiek tempo, tiek charakterio atžvilgiu (I d. – Impetuoso, II d. – Calme con dolore, III d. – Scherzo con gratio rubato, IV d. – Quasi tranquilo, V d. – Affetuoso). Paskutinėje dalyje pažymėjau paskyrimą Stasiui Lozoraičiui ir esu labai dėkingas D. Geringui, kad visur, kur jis kūrinį atlieka, šis paskyrimas yra nurodytas.
Išklausėte 27 šalių atstovų kūrinius. Kas labiausiai įstrigo iš šios plačios panoramos?
Susidarė įspūdis, kad kūriniuose buvo svarbūs išraiškingumas, emocionalumas ir meninė vertė. Festivalyje dominavo XX a. kūriniai, o XXI a. buvo gal vienas kitas.
Po „Suite de concert“ skambėjo garsusis minimalistinis Arvo Pärto opusas „Spiegel im Spiegel“. Tai buvo kontrastas mano emocionaliam ir ekspresyviam darbui. Kiprui atstovavo vienintelė festivalyje dalyvavusi kompozitorė moteris Sophia Serghi. Jos kūrinys „Dialogues“ („Dialogai“) įsiminė intonaciškai itin išraiškinga tematine medžiaga, tačiau tonalumas jame, man atrodo, buvo traktuojamas nepakankamai įdomiai. Rumunų klasiko George’s Enescu kūrinys „Nocturne et saltarelle“ parašytas labai talentingai – savo skaidrumu, aiškumu ir tikslumu atrodė sukurtas tarsi W.A. Mozarto laikais. Pačių belgų atstovo Peterio Cabus Sonata šiame kontekste nepasirodė pakankamai išraiškinga ir efektyvi. Įdomūs buvo bulgarų kompozitoriaus Liubomiro Pipkovo („Klavierquartet“) ir švedų autoriaus Kurto Atterbergo („Klavierquintet“) kūriniai. Pastarajame išgirdau nuolatinį balansavimą tarp tonalumo ir modernių muzikos kalbos priemonių, kas yra artima ir mano paties kūrybinei pajautai.
Portugalų kompozitorius Sérgio Azevedo pateikė, man regis, perdėm folklorišką kūrinį („Cinq miniatures“). Italijai atstovavo garsaus kino muzikos kūrėjo Nino Rotos kūrinys „Trio with Clarinet“. Liuksemburgo kompozitoriaus René Mertzigo bei Olandijos autoriaus Theo Loevendie kūriniuose buvo juntama Maurice’o Ravelio bei Olivier Messiaeno įtaka. Slovėnų autoriaus Uroso Rojko kūrinys „Cinq portraits“ buvo bene moderniausias šiame festivalyje skambėjęs darbas. Nuvylė airių kompozitoriaus Tomo Cullivano muzika – jo Sonata buvo pernelyg saloninė. Šis autorius ilgą laiką dirbo teatre, galbūt tai ir lėmė būtent tokį jo muzikos pobūdį. Teigiamą įspūdį paliko du paskutiniai festivalyje skambėję kūriniai: įdomi, meistriška Alexanderio von Zemlinsky kompozicija „Trio with Clarinet“ ir ryškiai emocionali prancūzų autoriaus Léono Boëllmanno Sonata.
Festivalyje skambėjo ir XX a. klasikų – vengro Zoltano Kodaly, lenko Witoldo Lutosławskio, dano Carlo Nielseno, vokiečio Paulio Hindemitho – kūriniai, savo kokybe nekeliantys jokių abejonių. Nors visi atlikti kūriniai buvo skirtingi, vis dėlto galėjai justi, jog daugelyje jų vyrauja melodinis pradas. Juk tai nėra lengva – svarbu, kad muzika būtų nebanali (tik melodija ir akompanimentas, aliuzija į XIX a. romantizmą ir pan.) ir pateikta kuo šiuolaikiškiau.
Per tris dienas išklausyti 27 kūrinius ir juos vertinti beveik neįmanoma. Lieka bendras įspūdis, kad skambėjo daug geros, įvairios ir mažai žinomos muzikos. Dauguma kūrinių buvo artimi braižui, atsispindėjusiam ir mano „Suite de concert“ – tai nėra kraštutinai struktūrizuota, o vidinę išraišką turinti muzika.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Rasa Aukštuolytė