Septynis kartus buvote nominuotas „Oskarui“. Ar statulėlių teikimo ceremonija gali būti įdomi patirtis Europos kūrėjui?
Greičiau kurioziška. Tai – holivudiškas, amerikocentristiškas laukinis cirkas, vulgarus kaip pigus blizgutis. Ten į mano filmavimo grupę visada žiūrima kaip į keistus nepriklausomo kino padarus iš už vandenyno, nežinia kaip prasprūdusius pro atrankos sietą.
Bet kiekvienas kūrėjas mėgsta gauti apdovanojimus. Jūs esate gavęs 12 BAFTA nominacijų (iš jų – keturis apdovanojimus), Venecijos „Auksinį liūtą“, Kanų „Auksinę palmės šakelę“...
Norėčiau, kad mano filmai pasiektų kuo platesnę auditoriją, o apdovanojimai tam padeda. Esu dėkingas už „Oskarus“, BAFTA ir šakeles, jei savo spindesiu jos paskatina nusipirkti kino bilietą. Bet tikrą malonumą man suteikė tik „Auksinė palmės šakelė“. Kanų kino festivalio organizatoriams pavyko sukurti XXI a. labai reikalingą įvykį. Žmonės vyksta į Prancūziją, kad sužinotų kažką apie save, apie juos supantį pasaulį ir meną. Amerikiečiai su savo polinkiais į barbariškumą ir niekniekius gali išklijuoti Kruazet bulvarą didelio biudžeto hitų plakatais, bet jie nenupirks mūsų širdžių.
Niekad nenorėjote pabandyti kurti filmą amerikiečių sąlygomis?
Esu patyręs britų kino fronto karys. Jaučiuosi lojalus savo ginklo draugams, noriu kartu su jais gerinti mūsų infrastruktūrą ir kurti vis įdomesnius filmus. Be to, nežinau, ar mokėčiau dirbti JAV. Europiečiai kuria gerus filmus, kai būna panirę į tą tikrovę, kurią žino, jaučia, supranta. Net jei tokių reikalavimų kaina yra mažas filmo biudžetas. „Dar vieneri metai“ buvo sukurtas pusvelčiui.
O ar nekyla noras bent kartą disponuoti didžiule suma?
Ne, nes už tai mokama menine laisve. Kartais dirbu su montažininkais, turinčiais holivudinės patirties. Jie visada stebisi, kad filmą užbaigiu taip greitai. Jie pripratę prie begalinių taisymų, prie vis naujų studijos vadovų pastabų, juostos siuntinėjimo pirmyn ir atgal į abi vandenyno pakrantes, taisymų po bandomųjų peržiūrų Niujorke, Dalase, Masačusetse, Los Andžele. Susitinku ir su tų filmų režisieriais. Iš pradžių jie sako: „Turiu fantastišką projektą.“ Po kelių savaičių pasakoja: „Seni, praradome tą filmą, visi kišasi į mano darbą, apima neviltis.“ O po premjeros ir vidutiniškų recenzijų dūsauja: „Jei būtų likusi pirma montažo versija...“
Bet tame, ką sakote, girdžiu stereotipus. Šiuolaikinis Holivudas mėgsta pasirodyti snobu ir remtis mažesnius, meninius projektus.
Mano darbo būdas specifinis. Prašom įsivaizduoti, kad einu pas Holivudo prodiuserį su pasiūlymu: „Už jūsų pinigus sukursiu filmą, bet negaliu pasakyti, apie ką jis bus, kas jame vaidins ir kada jį baigsiu. Ir dar jo nerodysiu niekam, kol nebus visiškai baigtas.“ Anglijoje jau porą žmonių prie tokių sąlygų pripratinau, bet man tai užtruko beveik visą gyvenimą. JAV geriausiu atveju galėčiau išgirsti: „Gerbiame jūsų stilių, suteikiame jums visišką laisvę, bet norime tik vienos smulkmenos.“ Ar žinote, apie ką kalba?
Apie Miley Cyrus pagrindiniame vaidmenyje?
Taip, jiems reikėtų žinomų aktorių pavardžių. Bet jei sutikčiau su šia iš pirmo žvilgsnio nekalta sąlyga, viskas būtų sugadinta. Daugelį scenų improvizuoju filmavimo aikštelėje, tad visiškai esminis vaidmuo mano kine tenka nuostabiems aktoriams. Negalėčiau jų pakeisti niekuo kitu. Pagaliau man sunku įsivaizduoti amerikiečių žvaigždę, kuri priima tokį pasiūlymą: „Nežinau, koks bus filmas, ar jūsų vaidmuo bus didelis, ar mažas, pagrindinis ar epizodinis, neturiu scenarijaus ir nepasakysiu jums nieko, ko nežino jūsų herojus.“ Bet būtent tik taip ekrane atsiranda tikra chemija.
Kadaise sakėte: „Gyvenimas toks kerintis, kad reikia apie jį kurti filmus.“ Kas jame tokio yra?
Viskas. Žiūriu pro langą ir aprašau tai, ką matau. Kai man buvo dvylika, šaltą žiemos dieną buvau senelio laidotuvėse Mančesteryje. Pagyvenę žmonės – jo draugai nešė pakrypusį karstą namo laiptais. Supratau, kiek daug tame vaizde slypi tiesos apie mus. Tada ir nusprendžiau, kad noriu kurti filmus.
Parengė K. R.