Pirmiausia dėl pasirinktos Guillaume’o
Apollinaire’o pjesės „Teiresijo krūtys“ (vertė Akvilė Melkūnaitė) ir pažado
scenoje ją papildyti modernistų manifestais. Ne mažiau domino ir tai, ką nauja
žiūrovams pristatys režisierius ir dailininkė Julija Skuratova, prieš kelerius
metus sukūrę lėlių teatro kontekste išskirtinį Claudio Monteverdi madrigalinių
operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ bei „Nedėkingųjų šokis“ pastatymą.
Spektaklio tematiką sudaro trys linijos:
Apolinaire’o pjesė, modernistų manifestai ir pabaksnojimai šiuolaikiniams politikams. Iš tiesų, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, sunku patikėti, kad Apollinaire’as
šią dramą parašė 1903 m., savo idėjomis aplenkdamas laiką kone šimtmečiu. „Teiresijo
krūtys“ paliečia moterų emancipacijos, lyties keitimo, gimstamumo mažėjimo
temas.
Dramos veiksmas vyksta fiktyvioje erdvėje –
išgalvotame Zanzibaro mieste. Pjesė pasakoja apie vyrų valdžios nebepakentusią
Terezą, palikusią sutuoktinį ir pasivertusią vyru Teiresijumi. Moterys,
paveiktos feministinių idėjų, atsisako savo pareigų, kyla krizė, tad paliktajam
vyrui nieko kito nebelieka, kaip tik įgauti moteriškų savybių ir imti gimdyti
vaikus. Atrodo, kad inspiracijos kūrybai pakanka, tad kam spektakliui reikalingos dar dvi papildomos linijos?
Žiūrovas paruošiamas spektakliui jau teatro
fojė: rodomi įrašai, visa siena nukabinta plakatais su avangardistų teiginiais,
kartu tai ir tiesioginė nuoroda į pasirinktą plakatišką lėlių formą. Lėlės
sudarytos iš kelių dalių ir keičiasi dėliojamos koliažo principu. Žiūrovų akyse
Tereza virsta Teiresijumi. Pačiame spektaklyje regime ne tik Apollinaire’o
pjesės personažus, bet ir XX amžiaus pradžios menininkų plejadą – Salvadorą
Dali, Antonine’ą Artaud, Pablo Picasso, René Magritte’ą ir daugybę kitų. Juos vaizduoja
spalvingos lėlės su realiais menininkų portretais, vieną ar kitą meno srovę
atspindinčiais kūnais. Daugiausia dėmesio režisierius sutelkia į Artaud
(monologus sako Martynas Nedzinskas) ir Dali (monologus sako Dovydas Stončius),
jų monologams naudojami įspūdingi šių kūrėjų portretai-lėlės.
„Teiresijo krūtys“ – ne pirmas Varno lėlių spektaklis (režisieriaus kūrybinis
kelias prasidėjo nuo politinio „Šėpos“ teatro, lėlės – vienas iš dažniausiai
naudojamų jo spektaklių scenografijos elementų), ir vizualiai gana įspūdingas.
Varnas išnaudoja visą scenos erdvę ir apšvietimo galimybes (šviesų dailininkai
Vilius Vilutis ir Vytautas Jančiauskas), vienu metu kurdamas keliaaukštę ir
keliaplanę lėlių veikimo aikštelę. Režisierius sėkmingai sužaidžia visa scenos
mašinerija ir vizualumą kuriančiomis priemonėmis. Videoprojekcijoje (Džiugas
Katinas), apimančioje visą scenos erdvę, demonstruojamas René Clairo dadaistinis
filmas „Antraktas“, kurį spektaklio pabaigoje dar labiau įprasmina konvejeriu
riedantys makabriški mirties įvaizdžiai ir piešiniai su skeletais.
Scenoje keičiasi modernistų meno kūriniai,
lėlės puošiamos Dali kurtais papuošalais. Tokių citatų, aliuzijų, metaforų
pilnas visas spektaklis, būtent tuo grindžiama jo forma. Žiūrovas skatinamas
aktyvuoti savo atmintį, įžvelgti vieno ar kito scenoje vaizduojamo kūrinio
pavadinimo asociacijų lauką, tad ir atpažinimo džiaugsmas čia keliamas kubu.
Tačiau citatos ir lieka citatomis, jos tik atsineša savo kontekstą, o platesnių
prasmių neatveria.
Manifestai, kaip ir šiuolaikiniai
politiniai kontekstai, užgožia Apollinaire’o pjesės liniją, kuri dabar nebėra utopija. Tad ir aliuzijos į Lietuvą atrodo dirbtinokai ir deklaratyviai – tarpais
pasirodanti Gedimino pilis erzina taip pat kaip iš šachmatų figūrų sudėliotas Lietuvos
žemėlapio kontūras atkurtame „Nusiaubtos šalies“ variante. Vis dėlto
spektaklio pabaigoje išaiškėja, kad jo pagrindiniai stebėtojai yra ne žiūrovai,
o plokšti butaforiniai politikų biustai užmerktomis akimis, per visą spektaklį
stovėję scenoje. Vainius Sodeika – Apollinaire’as apipurškia nuodais ar
dezinfekuoja miegančių, sapnuojančių, prieš skaudžias problemas užsimerkusių
valdžios atstovų galvas.
Gintaras Varnas sukuria scenoje judrų ir
dinamišką reginį. Koliažo principo, fragmentiškumo nestokoja ir spektaklio
turinys, ir jo forma, sąmoningai ardanti tolygų veiksmo vystimąsi ir apsunkinanti
spektaklio žiūrėjimą. Režisierius, susitelkęs į spektaklio formą ir modernistų
apologiją, pametė ir sulydė numanomas ir norėtas išreikšti idėjas. Spektaklio
turinys pernelyg
sudėtingas, perkrautas aliuzijų, modernistų manifestai virto tiesiog
nekontekstualiais pasisakymais.
Praėjusio amžiaus pradžios avangardistinėje
pjesėje – tiek nuorodų į meną ir jo kūrinius, atverta tiek politinių kontekstų,
kad apskritai tai spektaklis apie viską ir apie nieką. Sprendžiant iš
paskutinių Varno darbų, atrodo, kad režisierius gręžiojasi atgal. Praeityje liko
keli skirtingi ir ryškūs jo kūrybos etapai – „Šėpos“ teatro politinės satyros,
barokinės estetikos pripildyti spektakliai, puikus Kauno dramos teatro etapas. Režisieriui
įkūrus teatrą „Utopia“, jau sunku nusakyti, kokią temą jis nuosekliai vysto
savo darbuose. Nenuostabu, kad po režisieriaus kūrybinę biografiją gerokai per
anksti apibendrinančio spektaklio „Publika“ ore tvyrojo klausimas – o kas gi
toliau? Praėjus daugiau nei metams po premjeros jis vis dar lieka atviras.