Po dešimties metų

Aldona Eleonora Radvilaitė
Kelti savo profesinį lygį užsienin išvykusių ir neretai ten pasiliekančių jaunųjų muzikų koncertų tėvynėje labai laukia ne vien artimieji, giminės, buvę mokytojai, bet ir plačioji muzikos mėgėjų bei profesionalų visuomenė, ypač jei prieš tai pateikiama intriguojančios reklamos. Tad ir kovo 17 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėn rinkosi ypač nemažai fortepijono muzikos mėgėjų, pianistų, kuriems rūpėjo, kokių meistriškumo aukštumų bus pasiekusi prieš dešimt metų studijuoti Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokykloje profesorės Joan Havill klasėje išvykusi M.K. Čiurlionio menų mokyklos puikios pedagogės Jūratės Karosaitės auklėtinė Evelina Puzaitė.

Ši darbšti, veržli savo profesijoje pianistė nuolat išsikovodavo įvairias prestižines stipendijas. 2001 m. Baltijos šalių stipendija leido jai išvykti į Londoną, 2006 m. su pagyrimu baigusi atlikėjo magistro studijas ji pelnė šios mokyklos menininkų stipendiją. Vėliau – fondų „Myra Hess foundation“, „MBF Music Education“, „Harold Craxton Memorial Trust“, „Maisie Lewis“, „Hattori foundation“, „Edenbridge Music and Arts Trust“ stipendijos. Organizacijos „Philharmonia Orchestra / Martin Musical Scholarship Fund“ apdovanojimas suteikė Evelinai Puzaitei galimybę 2005 m. debiutuoti „Royal Festival Hall“ Londone, „Philip and Dorothy Green“ premija – 2006 m. surengti nemažai rečitalių ir pasirodymų su orkestrais visoje Jungtinėje Karalystėje, o 2007 m. koncertinės draugijos „Kirckman“ apdovanojimas – debiutuoti „Wigmore Hall“ scenoje. 2006 m. pianistė tapo absoliučia konkurso „The Abstract Securities Landor“ nugalėtoja ir pasirašė ilgalaikę sutartį su įrašų kompanija „Landor Records“. Kritikai palankiai įvertino Londone išleistą E. Puzaitės kompaktinę plokštelę, 2011 m. su obojininku A. Puskunigiu ji įrašė R. Schumanno kūrinių kompaktinę plokštelę. E. Puzaitė yra fortepijoninio kvinteto „Cosima“ narė. Dabar ji rengiasi pasirodymui „Smart Concert Series“ festivalyje Sofijoje, debiutui Niujorko „Carnegie Hall“, kur rečitalyje skambins kompaktinėje plokštelėje įrašytus kūrinius, savo kūrybos trijų dalių Sonatą. Pasak jaunosios pianistės, ji įsitikino, jog šis jos kūrinys patinka klausytojams.

 

Koncerte Vilniuje E. Puzaitė pasirodė su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas J. Domarkas), kuriam dirigavo vienas geriausių Prancūzijos dirigentų Cyrilas Diederichas. Programoje – Gioacchino Rossini operos „Šarka vagilė“ uvertiūra, Ernesto von Dohnanyi (1877–1960) Variacijos fortepijonui ir orkestrui vaikiškos dainos „Ah, vous dirai-je, Maman“ tema, op. 25, ir Hectoro Berliozo „Fantastinė simfonija“, op. 14.

 

Nuo pirmųjų „Šarkos vagilės“ uvertiūros garsų tapo aišku, kad C. Diederichas – temperamentingas, valingas, rafinuotas, puikiai girdintis muzikos meno subtilybes, pateikiantis savo sumanymus bei išreikalaujantis jų vykdymo dirigentas. Muzika skambėjo tai ryškiai ir pakiliai, stilingai, tai tyliai ir delikačiai.

 

Buvo smalsu, kaip seksis trapaus sudėjimo, grakščiai pianistei megzti kontaktą su didelio sąstato orkestru, valdingu dirigentu. Vengrų kompozitoriaus, dirigento ir pianisto E. von Dohnanyi kūryboje jaučiamos vėlyvojo romantizmo idėjos, ji buvo mėgstama ir prilygo jo draugo B. Bartoko ir Z. Kodaly modernizmo elementais, liaudies muzikos melodijomis, ritmika grindžiamoms kompozicijoms. 1914 m. sukurtos Variacijos fortepijonui ir orkestrui turi paantraštę „Linksmų žmonių ir visų kitų malonumui“. Pagal žavią prancūzų dainelę „Ah, vous dirai-je, Maman“ variacijas fortepijonui buvo sukūręs ir W.A. Mozartas. Pasak Evelinos Puzaitės, vengrų kompozitoriaus variacijos buvo populiarios, dažnai atliekamos Europoje maždaug prieš trisdešimt metų, paskui primirštos. Į klausimą, kaip vyko šio ansambliškai sudėtingo kūrinio repeticijos, ji atsakė, jog dirigentas visų pirma profesionaliai ir detaliai aptarė atlikimo koncepciją, išklausė solistės argumentus apie atskirų epizodų traktavimą, pateikė savo pageidavimus. Anot atlikėjos, solisto ir orkestro partijų muzika šiame E. von Dohnanyi kūrinyje yra lygiavertė, kitaip nei kituose kūriniuose, kuriuose pianisto atliekama muzika, kadencijos yra reikšmingesnės. Vadinasi, šioms variacijoms ypač svarbus tikslus muzikos reikšmių akcentų paskirstymas. Besiklausant šio įdomaus, Lietuvoje, ko gero, dar neskambėjusio kūrinio, kilo nemažai klausimų. Po vagneriškai sodrios, galingos, įtaigios orkestro atliekamos Introdukcijos pianistė naiviai ir paprastai pateikė dainelės „trupinėlius“, kurie vis išnirdavo iš muzikinės medžiagos, keisdami savo pavidalą romantiškai „pasaldintais“ motyvais. Po 13 meistriškai sukomponuotų variacijų sekė vėl sodri koda. Fortepijono partija – virtuoziška, pripildyta veržlių skambesių kaskadų, sudėtingos ritmikos, yra susijusi su orkestro spalvinga muzikos tėkme. Kadangi kūrinio paantraštėje – „Linksmų žmonių ir visų kitų malonumui“ – tarsi užkoduota smagi nuotaika, o sukauptas, įtemptas orkestro griežimas dvelkė rimtumu, atrodė, jog dirigentas, tvirtai vadovaudamas orkestrui ir tempo bei ritmo prasme gražiai bendraudamas su pianiste, fortepijono tembrui tarsi suteikė ne solisto, o eilinio orkestro dalyvio vaidmenį, t.y. tikrą, „gyvą“, pianistės pirštais išgaunamą garsą geriausiai girdėjome tuomet, kai ji likdavo viena su nuoširdžiai atliekama dainele. E. Puzaitė – profesionali, elegantiškai, grakščiai skambinanti pianistė, puikiai plastiškai akompanavusi orkestro instrumentų temoms, – garsinio balanso prasme dažnai būdavo skriaudžiama, kai meistriškai, labai greitai atlikdavo sudėtingas garsų kaskadas. Tik jų pabaigos sužėrėdavo, pianistei smagiai ir ryškiai jas paakcentavus. Buvo visiškai aišku, kad vienas instrumentalistas, net ir labai vikriai skambindamas, savo garsais negali prasimušti pro intensyviai grojančio orkestro skambesio tirštumą. Taigi iškilo du klausimai – ar tai tikrai žaisminga muzika ir, jei kūrinys parašytas fortepijonui su orkestru, ar pianistas neturėtų būti solistu.

 

Bisui Evelina Puzaitė rafinuotai ir kūrybingai paskambino J.S. Bacho – A. Siloti Preliudą h-moll.

 

Antroje koncerto dalyje įspūdingai pakiliai, ryškiai buvo atlikta H. Berliozo „Fantastinė simfonija“. Dirigentas Cyrilas Diederichas labai temperamentingai, su tikra artisto aistra vadovavo orkestrui, išryškino kiekvienos programinės simfonijos dalies nuotaiką, vaizdinius. Tai buvo įsimintini potyriai.


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.