Į Vilnių M. Kulbakas atvyko 1919-aisiais, čia pradėjo
spausdinti savo poeziją, greitai pelnė pripažinimą: mokytojavo žydų mokyklose,
režisavo spektaklius žydų teatruose, buvo Vilniaus žydų PEN klubo pirmininkas.
Jo poezija, be abejo, paveikė vėliau pasireiškusius „Jung Vilne“ grupės poetus
Abramą Suckeverį, Šmerkę Kačerginskį, Chaimą Gradę. Tuo metu literatūroje ėmė
reikštis Czesławas Miłoszas, Jerzy Zagórskis, Juozas Kėkštas, kiek vėliau –
Albinas Žukauskas. Jų dėka Vilniuje, atrodytų, provincijos mieste, virė
intensyvus įvairiakalbis kultūrinis gyvenimas.
Mošė Kulbakas gyveno Vilniuje nepilną dešimtmetį, jam tai
buvo veržlūs ir kūrybingi metai. Tačiau 1928-aisiais jis nelegaliai kirto
Rusijos sieną ir apsigyveno Minske. Čia rašė eilėraščius, prozą, vertė
baltarusių ir rusų poetus. 1934-aisiais M. Kulbakas dalyvavo pirmame Sovietų
Sąjungos rašytojų suvažiavime, o 1937-aisiais buvo suimtas ir sušaudytas. Jo
veikla Vilniuje, tokia svarbi ne tik jo gyvenimui, bet ir visai žydų
literatūrai, NKVD sukurptoje byloje įvardyta kaip dalyvavimas
nacionalistinėje-fašistinėje žydų literatų organizacijoje, priešiškoje Sovietų
Sąjungai.
2011 m. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
išleistoje knygoje „Vilnius: Lietuvos Jeruzalės pėdsakais“, remiantis Joannos
Lisek knyga „Jung Vilne“, rašoma, kad M. Kulbakas pasitraukė į Baltarusiją, nes,
būdamas komunistas, lenkų valdžiai atrodė nepatikimas ir negalėjo gauti
lenkiško paso. Tai jam neleido važinėti į užsienį.
Anuo metu kairuliškomis pažiūromis buvo užsikrėtęs ne
vienas Europos menininkas, neišvengė to ir M. Kulbakas, bet dokumentų,
patvirtinančių jo priklausymą komunistų partijai, aptikti nepavyko.
Lietuvos centriniame valstybės archyve yra M. Kulbako
laikinas lenkiškas pasas, išduotas 1920 m., su tuo pasu jis tais metais vyko į
Vokietiją. Yra ir 1924 m. prašymas išduoti laikiną pažymą kiek galima ilgesniam terminui vykti į Varšuvą, Gardiną
ir Lodzę. Lenkų valdžios atsakymo į šį M. Kulbako prašymą kol kas aptikti nepavyko.