Filme „Pasikalbėkime apie Keviną“ vaidinate paauglio, kuris nužudė devynis žmones, motiną. Jūsų herojė ieško savo kaltės, analizuoja savo gyvenimą nuo tada, kai vaikas dar nebuvo gimęs, iki nusikaltimo dienos. Dviejų vaikų motinai toks vaidmuo turėtų būti labai asmeniškas.
Labai. Mano dvynukai nuo tos akimirkos, kai gimė, įtraukė mane į savo pasaulį, iškart juos pamilau. Bet būdama nėščia, vaikščiodama su milžinišku pilvu, klausdavau savęs: „Kas bus, jei nemokėsiu jų priimti?“ Būtent šis klausimas sužavėjo mane amerikiečių rašytojos Lionel Shriver knygoje, kuri ir buvo šio filmo pagrindas. Jame atsispindi šiuolaikinės šeimos problemos: žmonės susikoncentravę į darbą, akivaizdus perdegimas, savitarpio supratimo stoka.
Man atrodo, kad desperatiškai ieškome logiškų priežasčių, kodėl nepavyko asmeniniai santykiai, tačiau tai ne visada galima paaiškinti racionaliai. Mumyse pleška emocijos, puoselėjame savo nuoskaudas ir netobulumą. Tėvai dažnai tikisi, kad vaikai bus jų geresnė kopija. Esu įsitikinus, kad dvyniai po kelerių metų tikrai maištaus prieš mano pasaulį. Stengiuosi gerbti jų skirtumus ir asmenybes. Bet ar man tai pavyksta? Didis britų poetas Philipas Larkinas sakė, kad kiekviena karta stengiasi visko nesugadinti taip, kaip sugadino ankstesnė karta.
Esate kilusi iš aristokratiškos giminės, kurios geneologinis medis siekia IX amžių. Tokioje pilnoje sąlygiškumų aplinkoje, ko gero, lengviau kyla ginčai?
Visos šeimos yra vienodos, jose veikia tie patys mechanizmai, paliekantys žmonėms tas pačias rakštis. Bet aš, žinoma, papildomai maištavau prieš aukštųjų sferų tradicijas. Ilgai kovojau už galimybę paskirti gyvenimą kinui, nenorėjau sutikti, kad mano likimą nulemtų kilmė.
Pradėjote karjerą Dereko Jarmano filmuose, skyrėte šiam menininkui beveik dešimt metų. Ar mintimis grįžtate į tuos laikus?
Kartais, kai apima melancholiška nuotaika. Džiaugiuosi, kad jo kūryba vis dar gyva ir žavi jaunuosius. Tai juk mano intelektualinės šaknys, mane suformavusi patirtis. Be to, nuolat jaučiuosi Jarmano šeimos nare. Sutinku menininkus, pažymėtus Dereko dvasia, mane domina bendradarbiavimas su žmonėmis, kurie peržengia normas ir ieško naujų išraiškos priemonių.
Tačiau Jūs vis dažniau palaikote ryšius su Holivudu, filmavotės kad ir „Narnijos kronikose“. Ar traukia sapnų fabrikas?
Jau daug metų man svarbesnis Lucos Guadagnino, Lynne Ramsay, Ericko Zonca kuriamas meniškas kinas. Tačiau pakeliui keliskart nuvykau už vandenyno ir suvaidinau komerciniuose filmuose. Ir dabar žurnalistai dažniausiai klausinėja apie tuos filmus. Tarsi vertintum žmones pagal tai, kur jie praleidžia atostogas.
Kartais reikia atsipalaiduoti?
Aktoriaus darbas primena ilgų distancijų bėgiką. Reikia tolygiai paskirstyti energiją, kad užtektų jėgų. Bet mano siela – sprinterės. Mėgstu filmuotis greitai, pigiai ir be papildomų ceremonijų. Tony Gilroy’us (amerikiečių scenaristas ir režisierius – red.) mane vadino Helovino aktore. Tiesiog apsirengiu kostiumą ir vaidinu.
Nepatikėsiu, kad persikūnijimo į psichologiškai išdraskytą moterį procesas toks banalus.
Bet taip yra: aš apsimetu kitais žmonėmis. Kamera šiek tiek sukilnina tuos persirengimus. Ji turi magijos: filmavimo aikštelėje visi nutyla akimirksniu.
Filmuose „Pasikalbėkime apie Keviną“, „Aš esu meilė“ („Io sono amore“), „Džulija“ („Julia“) Jūs beveik visai neišnykstate iš ekrano.
Man labiau patinka kurti personažus, kurie yra kiekviename filmo kadre, nes esu vidutiniška aktorė. Man stinga amato, kad chirurgiškai tiksliai suvaidinčiau akimirką, pajusčiau viso filmo atmosferą, atrasčiau santykius tarp personažų ir tobulai suvaidinčiau epizodą. Antrojo plano vaidmenys reikalauja ypatingo talento, kurio man stinga. Greičiau pavadinčiau save profesionalia X mūzos entuziaste. Po kiekvieno vaidmens ketinu mesti profesiją. Tik kad netrukus ateina koks nors pažįstamas ir įkalba sudalyvauti įdomiame projekte. Nes kinas man užtikrina kitų žmonių draugiją. Noriu gyventi įdomiai, o menas man tai leidžia. Todėl jo ir laikausi.
Gal Jūs truputį kuklinatės, juk ne tik vaidinate, bet ir užsiimate kilnojamuoju kinu, turite meno paramos fondą. Jaučiate misijos poreikį?
Gyvenu mažame mieste Šiaurės Škotijoje, kuriame nėra kino teatro. Netoliese įsikūręs daugiasalis kino teatras rodo tik vis naujas „Hario Poterio“ dalis. Todėl apleistoje bingo salėje įrengiau mažą kino teatrą ir rodžiau mėgstamus filmus. Vietos gyventojai pradėjo rinktis į Bressono, Fassbinderio, Paradžanovo peržiūras. Kai praradau salę, suorganizavau kilnojamąjį kino teatrą. Vėliau atsisakiau šio projekto. Tačiau fondas „Aštuoni su puse“, įkurtas, kai mano sūnums buvo aštuoneri su puse metų, veikia. Vienas sūnų tada paklausė: „Įdomu, ką žmonės sapnavo, kai nebuvo išrastas kinas?“ Supratau, jog savo veikla norėčiau priminti žmonėms, kad menas ir sapnai niekad neturi išsiskirti. Tai ir yra mano misija.
Parengė K. R.