Aš tave myliu
Žanrinis kinas reikalauja išmoktų įgūdžių ir
lengvo talento.
Autorinis kinas pirmiausia reikalauja žmogaus.
Žanrinis kinas remiasi kolektyvine mitologija.
Autorinis – asmenybės letenomis.
Tik talentingiausia asmenybė gali taip parodyti
vieną snukį, kad jame pamatytum visą kolektyvą.
Gali suteikti balsą visada nebyliam laikui.
Autorinis kinas kaip žanras – tik vienas lūžtantis ir trapus balsas. Šalia
adrenalino stichijos jis apgailėtinas, silpnas ir tuščias. Todėl autoriaus
mirtis – vienintelė matomumo forma. Autoriaus mirtis ir yra simboliška Dievo
mirtis, tai yra auka.
Paranojiškai kartojasi situacija, kai struktūruota
kokio nors meno zona sumalama į smulkius epigoniškumo miltus. Kad galėtum
kvėpuoti, reikia tos aukos centrifugos, valomųjų mirties įrenginių.
Horizontas plečiasi, ir pradeda ryškėti atskirai
stovinti naujos šventovės dekoracija.
Dabartis – tai dulkės. (Aš prisiekinėjau sau, kad
myliu tas dulkes. Aš myliu tave. Ir mylėsiu tave iki pat autoriaus mirties.) Dulkės
moka naudotis internetu, dulkės žino feng
šui ir replay. Dulkės net žino
dzogčeną ir gauna SMS žinutes iš Dievo. O kinas apskritai čia niekuo dėtas.
Kinas – tai statiška elektra, kai dulkių stulpai kyla jų pačių viduje, kad
padidintų entropiją.
Kinas – kaip blondinė. Arba tikras, arba dažytas.
Kinas – kaip pašnekovas, kaip draugas, galima net
nematyti, kad jis šlubuoja. Jis gali ateiti ne laiku ir būti nevikrus. Jis dar
mažesnis už dulkę. Mažesnis už viską, ką aš myliu.
Bet kino procesas – tai šiukšlių deginimo
fabrikas. Liguistų ambicijų blusų turgus, apgailėtinų kompleksų kūno rengyba.
Festivalinis soliariumas. Geri inžinieriai paleido konvejerį, broli.
Aktoriai
Aktoriams būdingas dvimatis ego, profesionalus
žavėjimasis savimi.
Tai – bilietas į atrakcionų parką, peliukas Mikis
po pliumažu. Silkė pataluose. Svetima žmona po lova.
Lėkštelę atidėk į šalį, neteršk...
Žmogaus likimas – jo durys į meną. Daugiasluoksnis
paklydimų veidrodis.
Aktoriaus likimas – tik profesija. Jis vargšas.
Vargšelis.
Aktorius, kuris nemyli kiekvieno savo paviršiaus
milimetro, netinkamas profesijai. Jis gali išgyventi būdamas tik vieno lygmens –
sveiko, kvailo. Protas ir asmenybė griauna aktorių. Ivanas Vasiljevičius keičia
profesiją. Išmatavimas.
Kvaili aktoriai myli save iki nuospaudų. Jie – ankstesnių
žmonių griuvėsiai. Veido raumenų išsigimimas. Reakcijų bankomatas.
Aktoriai – patogus instrumentas, kokybiškas
vokiškas grąžtas. Padaryta Kinijoje.
Jie man sukelia tokį pat liūdesį kaip laidinis
radijas – musių aptupėta plyta, kuri kartais dainuoja. Himną.
Neprofesionalus aktorius – žmogus-kaimynas,
žmogus-praeivis, mažiukas atominis reaktorius.
Noriu savo spindulinės ligos.
Jo.
Gali atsisakyti tos stichinės, sunkios baisios
jėgos. Ir pasišviesti kelią sintetinių kojinių kibirkštėlėmis, užgesusia
nuorūka, padvėsusios katės akimis.
Noriu matyti toliau už save. Mažiau nenoriu.
Nepatinka.
Kamera
Noriu naujos, lengvos, kitos kameros.
Išplėšti kamerą iš operatoriaus rankų, iš
režisieriaus diktato, iš auksinių proporcijų, kadrų... Persodinti į herojaus
rankas. Ji taps jo stichijos tęsiniu. Jo jėgos, naivumo, tiesos. Herojus
galutinai gaus pilietybę, giminystę. Teisę būti trijų išmatavimų. Teisę būti
savimi.
Daugiau nebereikia kankinamai atkirsti kadro savo
paties negabumo ribomis.
Sėdėk ir žiūrėk.
Šviesos
Artimosios, ir tos.
Šalia naktinės parduotuvės kompanija ant žigulių variklio
dangčio išdėliojo užkandą. Kamerą pamiršo ant torpedos. Begalvė vakarienė.
Blyksi metaliniai ženkliukai.
Scenarijus
Scenarijus – tai lobio žemėlapis. Scenarijus gali
būti visoks: baigtas, literatūrinis, tikslus, šykštus, meniškas, schematiškas,
sodrus... Net režisūrinis. Svarbiausia, kad būtų lobis. Geriausiame pasakyta,
kas saugo tą lobį.
Garsas
Garsas – tai paslapties sritis. Jis kuriamas
galvoje. Šimtas procentų iš filmavimo aikštelės ir dar du tūkstančiai iš
galvos. Kine garsas svarbesnis už vaizdą. Aš noriu taip: tamsiame kambaryje du
žmonės, ir šimtą minučių aš neatsitraukdamas žiūriu, ką jie kalba, kaip jie tyli. Aš matau šnabždesių,
šiugždesių mirgėjimą.
Aš tave myliu, aš tave myliu...
Montažas
Idealus montažas – tai „Išjungta“ / „Įjungta“. Už
tokį montažą atiduočiau abi rankas.
Rekvizitai ir kostiumas
Planeta / šalis / miestas / kūnas / veidas /
paslaptis.
Grupė
Visi scenaristai, du režisieriai, nė vieno
operatoriaus.
Šeima, kuri laukiasi kūdikio.
Visi susitaikė. Daro remontą. Geria su kaimyne.
Rūko balkone.
Prodiuseris
Sėkmės inžinierius.
Noriu talentingo.
Psichiškai pilnaverčio.
Noriu tokio, kuriam laisvė brangesnė už pinigus.
Kuris tiki.
Metodas
Pagrindinis herojus – dailininkas Vania – pavadins
šitą kiną „šūdovideo“: rankų darbo, atsitiktinis, autofokuso, infraraudonas,
peršviestas, šokinėjančios diafragmos, ne iki galo sukomponuoto vaizdo. Kinas
apie meilę.
Nustatytas vaizdo nešėjas: mažytė rankinė kamera
1920 x 1080 (fullHD) su 120 GB standžiuoju
disku – pati kokybiškiausia iš visų egzistuojančių kompaktinių vaizdo kamerų (raiška
4 kartus didesnė nei DV).
Atlikta aktorių atranka – pamatyti 1673 žmonės.
Atrinkti patys ryškiausi ir talentingiausi. Jiems
išduotos kameros ir užduotis „Filmuokite save. Nuoširdžiai.“
Dėmesio fokuso grupė – jauni žmonės, ne sostinės
gyventojai, jų gyvenimo troškulys, problemos, rutina, nuotykiai; jų meilės
niežulys, laukimas, paradoksalus naujumas.
Medžiaga išanalizuota, pasirinktos pačios įdomiausios
akys ir rankos, pačios nuoširdžiausios sielos.
Toliau šitie žmonės filmuos ir filmuosis kine.
Jiems bus pateiktas scenarijus. Scenarijus taps vaidybiniu nugarkauliu.
Gyvenimo mėsą priaugins patys herojai. Savo bendru su kamera gyvenimu.
Aktoriams-herojams keliami uždaviniai ir nustatomi
rėmai: „Tu turi nufilmuoti savo pokalbius su tėvu“, „Tu turi nufilmuoti pasišnibždėjimus
su savo mergina“, „Tu turi nufilmuoti darbo, pinigų paieškas“, „Išgyvenk dieną,
neišleidęs nė kapeikos – apgauk bobą, mamą, sukčių....“, „Užsidirbk kamera“....
Po to filmuojami epizodai-„sandūros“, vaidybinės
kvantinio kameros šuolio sausgyslės, siužeto mutacijos taškai.
Lygiagrečiai su filmavimu vyksta medžiagos
atranka, pirmas montažas. Jis diktuoja sandūrų logiką, naujus jau surinkto
scenarijaus posūkius.
Nebėra objektyvaus demiurgo, bet yra pats save
audžiantis ornamentas, yra augantis herojaus sprogimo krūmas. Nebėra protingo
prasmių rinkėjo, bet yra gyvenimo stichija. Gimstanti pati iš savęs, besiblaškanti
kadro ribose, scenarijaus skelete, žiauriose režisierių rankose. Netrukdyti.
Akylai klausytis. Rodyti kryptį. Stebėti, kaip žmonės tampa aktoriais, kaip
aktoriai filmuoja kiną.
Pagal „Seans“ parengė K. R.