Kalbėdamas apie „Trijų beždžionių“ sumanymą, nuolat pabrėžiantis susižavėjimą Michelangelo Antonioni kinu, režisierius sakė: „Kiek save prisimenu, mane visada domino ir kartu žavėjo nepaprastai platus žmogaus sielos pasireiškimų spektras. Nuolat įdomu stebėti, kaip žmogaus sieloje koegzistuoja noras valdyti ir sugebėjimas atleisti, dėmesys švenčiausiems ir patiems banaliausiems jausmams, meilė ir neapykanta. Būtent tai mane ir paskatino kurti filmus – noras suprasti mūsų vidinį pasaulį, kurio negalima paaiškinti racionaliai. Stengiausi suteikti draminę formą abstrakčioms mintims, tikėjimams ir konfliktams, kuriuos išgyvename giliai savyje, ir juos personifikuoti šio pasakojimo personažais.“
„Trijose beždžionėse“ Ceylanas kuria slegiančią atmosferą, koncentruojasi į egzistencinius apmąstymus, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žiūrime detektyvinį filmą. Režisierius stebi keturis personažus – yrančius jų tarpusavio ryšius, o kartu ir jų asmenybių bei ryšio su pasauliu degradaciją. Filmo herojus vairuotojas sutinka būti nuteistas už savo darbdavio, įtakingo politiko Sevreto padarytą nusikaltimą. Politikas sukėlė avariją, kurioje žuvo žmonės. Bet jis negali rizikuoti skandalu, todėl įkalba vairuotoją prisiimti kaltę. Žinoma, pastarasis tai daro už pinigus ir tiki, kad galės garantuoti stabilų šeimos gyvenimą. Tačiau vairuotojo šeima atsidurs dar sudėtingesnėje moralinėje situacijoje – žmona taps politiko meiluže, o sūnus – žudiku.
Kaip ir ankstesni Ceylano filmai („Uzakas“, „Klimatai“), ir šis prabyla vaizdais. Tai pesimistiškas, niūrus ir kartu poetiškas filmas, bet neatmesčiau ir jo politinės ištarmės, juolab kad siužetas remiasi garsiu tyrimu, iš kurio paaiškėjo, kad Turkijos kalėjimuose sėdi daug žmonių, prisėmusių svetimą kaltę. Po „Trijų beždžionių“ slogios šalies įspūdis nepalieka ilgam.
Ryškiausias mano praėjusios savaitės televizijos įspūdis – keli „Panoramos“ Kovo 11-osios reportažo apie nacionalistų demonstraciją kadrai. Juose filosofas ir Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas, stovintis už kampuotų vyrukų, liepia tylėti kitokią nuomonę apie prezidentą Smetoną (vyrukai laiko „tautos tėvų“ portretus) reiškiančiam pagyvenusiam vyriškiui. Atsakius į klausimą, kodėl vienas Sąjūdžio iniciatorių ir laisvės šauklių susidėjo su reakcingiausiais šiuolaikinės Lietuvos politikais, neigiančiais asmeninio pasirinkimo laisvę, matyt, paaiškėtų labai daug apie vidinę lietuvių intelektualų būseną, jų baimes ir kompleksus, o gal ir apie tamsiausias žmogaus sielos kerteles, kurias taip mėgsta analizuoti turkų režisierius.
Politikai mėgsta remtis mitais. Vieną jų 2007 m. ekranizavo Robertas Zemeckis. „Beovulfas“ (LNK, 17 d. 00.20) nukels į Europos priešistorinius laikus, kai Šiaurėje gyveno didvyriai, pabaisos ir žmonės kovotojai. Garsiausias iš pastarųjų buvo vikingas Beovulfas. Jis išgelbėjo seną karalių, tapo ne tik garsus, bet ir turtingas. O kai žmogus tampa turtingas, jį pradeda kamuoti valdžios troškulys. Nors ir narsus karys, Beovulfas pirmiausia buvo žmogus, todėl jis nelabai nusimanė apie savo silpnybes...
Filmą įkvėpė VIII a. datuojama poema, žinovai sako, kad ja ir prasideda anglosaksų literatūra. Iš pradžių „Beovulfas“ priklausė žodinei tradicijai ir buvo užrašytas tik XI amžiuje. „Beovulfas“ įkvėpė ne vieną kinematografininką ir rašytoją, tarp jų ir didelį šio kūrinio specialistą J.R.R. Tolkieną, parašiusį „Žiedų valdovą“. Robertas Zemeckis garsėja dar ir tuo, kad filmuose mėgsta naudoti pačias naujausias vaizdo technologijas, „Beovulfe“ jis pasinaudojo OEG (electro oculography). Technikos srityje nieko nenusimanau, todėl įtemptai žiūrėsiu į personažų akis, gal ką ir suprasiu.
Mėgstantiems šiuolaikinę literatūrą asmenims LNK (18 d. 23.35) parodys Francois Girard’o ekranizuotą ir Lietuvoje populiaraus Alessandro Baricco „Šilko“ ekranizaciją. Veiksmas nukels į XIX amžių, kai Europa jau negalėjo gyventi be šilko, bet iš Indijos ir Afrikos gabenami šilkverpiai buvo užkrėsti. Jaunas prancūzų kapitonas Ervė Žankūras gauna užduotį – slapta patekti į uždarą užsieniečiams Japoniją ir iš ten atvežti sveikų šilkverpių. Japonijoje jis sutinką gražuolę (Sei Ashina) – vietinio turtuolio meilužę. Įsiplieskia meilė, kuri atneš daug skausmo Ervė žmonai Elen (Keira Knightley). Egzotiški vaizdai, dviejų civilizacijų susidūrimas, uždrausta meilė, poezija – šis derinys ir kine, ir literatūroje žada pripažinimą tarp sentimentalių, egzotikos pasiilgusių ir filosofiškai nusiteikusių skaitytojų. Be abejo, perkelti į kino kalbą jausmingų įspūdžių seką buvo sunku, tad filmas nesulaukė didesnio atgarsio.
Dar vieno populiaraus rašytojo – Arturo Perez-Reverte’s knygos ekranizaciją taip pat sekmadienio vakarą (18 d. 21.15) parodys LTV. Tai Agustino Diazo Yaneso „Kapitonas Alatristė“. Jis pasiūlys grįžti į XVII a. Europą, į Ispanijos imperiją, kai ją valdė Pilypas IV. Karalius buvo silpnas, juo visaip manipuliavo korumpuotas dvaras, ir imperija pamažu nyko. Visuomenę padalijo prieštaravimai, tarp jų neapsakoma aristokratijos prabanga ir begalinis liaudies skurdas. Štai tokioje šalyje ir atsiranda doras, kilnus avantiūristas kapitonas Alatristė, apie kurį Perez-Reverte pasakoja net penkiuose romanuose, tapusiuose filmo pagrindu. Be abejo, režisierius išnaudojo akivaizdžias paraleles tarp XVII a. ir mūsų dienų Ispanijos, o filmas tapo brangiausiu ispanų kino istorijoje – kainavo 24 milijonus dolerių.
Žavių senienų mėgėjams – 1964 m. lenkų režisieriaus Jano Batory sukurtas „Pasimatymas su šnipu“ (LTV2, šįvakar, 16 d. 21 val.). Tai – vienas labiausiai vykusių lenkų 7-ojo dešimtmečio nuotykių filmų pavyzdžių – bandymas įdiegti lenkų kine naujausias Vakarų kino apie šnipus madas, jis buvo apdovanotas Teherano ir San Sebastiano festivaliuose. ...Vakarų agentas Bernardas išsilaipina Baltijos pakrantėje. Jo užduotis – rinkti duomenis apie sovietų raketų bazes. Bernardas vyksta į Varšuvą susitikti su kitais agentais. Tačiau šnipą ir jo bendradarbius seka lenkų saugumas. Pakliuvus jo akiratin, ištrūkti nebus lengva.
Jūsų –
Jonas Ūbis