Tai nėra banali pastaba. Šis pasakymas tiksliai apibrėžia Sigutės tapybos laiką – tai dabartis. Nes žiūrint į paveikslus atsidengia vis senesni kultūriniai sluoksniai: neoekspresionistų ir arsininkų tradicija (iš Samuolio, Gudaičio, Eidukevičiaus išaugę Martinaičio, Vaitiekūno darbai), kyšteli ausį Van Goghas, kaip barokinės draperijos banguoja tirštos faktūros ir erdvę užvaldo didesni už žmogų šventieji. Skverbiantis pro laiko dėliojamus potėpius vidinė kova su angelu įgauna choreografinę išraišką.
„Pamėnkalnio“ galerijoje eksponuojami Sigitos Maslauskaitės tapybos darbai ir piešiniai daro pribloškiantį įspūdį – ir ne tik todėl, kad šventieji įtraukia į šokio sūkurį. Vos įžengus pro duris žiūrovą pasitinka trys kone lubas remiančios drobės, pastatytos ant plytų ir atremtos į kolonas. Pasijunti lyg dirbtuvėje, o pažvelgusi į darbus – ir bažnyčioje. Menininkės dirbtuvė iš tiesų įsikūrusi buvusiame vienuolyne. Vis dėlto veikia ne tik formatas, bet ir tapyba, per potėpių sluoksnius sklindanti šviesa. Vieną darbą menininkė tapo aštuonis devynis mėnesius, kartais ilgiau. Paveikslas tampa ir laiko saugykla, kurios struktūra primena dažną Vilniaus bažnyčią: ant gotikinių pamatų statomos renesansinės sienos, o fasadas įgauna baroko bruožų. Dažniausiai tokioms kelių epochų sankaupoms „pasitarnauja“ gaisras. Sigitos sluoksniai atsiranda rimtai grumiantis su tapymo procesu ir tapybos istorija.
Kadangi gyvename „pomirtinės“ tapybos laikais, medijos savirefleksija atrodo savaime suprantama. Tačiau dažniausiai perkonstruojami XX a. tapybos mitai ir modalumai. Modernistinis palikimas priešinamas išcentruotam šiandienos žvilgsniui. Sigita, žvelgdama į tapybos istoriją iš šiandienos, akcentuoja ne modernizmo ir postmodernizmo, o modernizmo ir senųjų meistrų santykį. Tačiau kartu išlieka XXI a. žmogumi, genamu mirksinčių ir judančių vaizdų srauto. Todėl dramatiška Caravaggio šviesos ir šešėlių kaita iš statiškos tampa dinamiška, perregimas potėpis – klampus, šventuosius nuo žemės atplėšia ne angelų pulkai, o šokis.
Šioje parodoje išryškėja ir ilgai žemės spalvomis slopintas Maslauskaitės koloritas. Tiesa, išsilaisvinimas iš „žemininkų“ paletės prasidėjo daug anksčiau. „Man, kaip ir visiems menininkams (beveik garantuoju, kad visiems), norisi tapyti šviesiai ir gražiai. Kadangi tai man niekada nepavyksta, matyt, tiesiog iš pasąmonės atėjo mintis, kad galbūt siužetas gali išgelbėti tuos mano juodai rudus darbus“, – kalbėjo menininkė apie 2003 m. nutapytą šv. Jurgį. Sigitos pokalbis su Rūta Marcinkevičiūte išspausdintas paskutinių parodų darbus pristatančiame kataloge – beje, sodriu raudonu viršeliu. Menininkė nebijo pirminių spalvų, didelių sodrių plotų, degančių potėpių, – tačiau apdairiai apskaičiuoja raudonos, geltonos ir mėlynos proporcijas, paprastai akcentuodama vieną ar dvi spalvas. Kaip iš dykumos smėlio supilta „Šeimynėlė“ (2011) pateikia išraiškingą geltonos atspalvių paletę, kartais pagyvinamą raudonais akcentais. „Šv. Marija Magdalietė“ (2009), žinoma, raudona, „Peizažas su baltu namu“ (2010) – geltonas ir mėlynas.
Tačiau tokie kolorito dominančių paminėjimai gali suklaidinti – nes ir čia svarbiausia ne spalvinis grynumas, o greta atsidūrusių potėpių šokis. Net ne greta, o vienas po kito, vienas dengiamas ar atidengiamas kito. Mėlyni debesys neša ochros atspindžius – danguje kaip ir ant žemės. Greta ant rudo popieriaus juodai pieštų piešinių, spalvotos drobės įgauna vitražo švytėjimo.
Rašyti apie Sigitos Maslauskaitės darbus nėra lengva – pernelyg skiriasi greitos, lakoniškos recenzijos ir daug laiko bei epochų sulydžiusios tapybos svorio kategorijos. Vietoj straipsnio laikraštyje labiau tiktų simfonija ar poema. Pati Sigita, parašiusi disertaciją apie šv. Kazimierą ir ne vieną rimtą straipsnį, žodžių nesibaido. Tiesą sakant, žodį ji valdo taip pat meistriškai kaip ir teptuką. Per parodos atidarymą menininkė kukliai užsiminė, kad ne visi eksponuojami darbai šedevrai, tačiau leido tą vakarą ją girti ir žadėjo atskleisti visas kortas. Jei kurčiau laidą „Tapyk su manimi“, jau žinau, kas būtų jos vedėja.
Paroda veikia iki kovo 30 d.
„Pamėnkalnio“ galerija (Pamėnkalnio g. 1 / 13)
Dirba antradienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį 10–16 val.