Gintaras Varnas: Guillaume’as Apollinaire’as buvo savotiškas siurrealistų „tėvas“. Žinoma, 1903 m., kai buvo parašyta pjesė, jokiais siurrealizmais dar net nekvepėjo. Net 1917 m., kai pjesė buvo suredaguota ir pastatyta, futuristų, dadaistų judėjimas buvo tik prasidėjęs. O Apollinaire’ą, kuris Lietuvoje mažai žinomas ir kurio kūrybos vertimų rastume nedaug, prancūzai laiko vienu didžiausiu XX a. savo moderniųjų poetų. Nors jis pats net nebuvo prancūzas. Apollinaire’o motina buvo lenkė Angelika Kostrowicka. Įdomi asmenybė, azartiška kortų lošėja. Tėvas nežinomas, bet manoma, kad italas.
Ponaitis Kostrowickis, dar būdamas berniuku, pasivadina Apollinaire’u ir pasaulio literatūros istorijoje išgarsėja ne tik kaip poetas, bet ir kaip ne ką prastesnis prozininkas, rašęs ne vien apsakymus, bet ir ištisas pornografinių novelių knygas. Maža to, jis buvo labai įtakingas žurnalistas ir meno kritikas, palaikė visus atsirandančius meno judėjimus ir buvo savotiškas jų puoselėtojas, ideologinis ramstis.
Apollinaire’as apskritai mėgo meną – poeziją, tapybą... Rinko įvairius antikvarinius daiktus, kolekcionavo žodžius, rašė poeziją kaligramomis (iš žodžių dėliojo piešinius). Buvo kompanijos siela ir labai mėgo mistifikacijas. Manau, kad iš dalies ir jo pjesė yra savotiška mistifikacija, nors ji ir turi rimtą tikslą – pakeisti esamą teatrą. Pabrėžiu, pjesė parašyta 1903 metais. Po truputį radosi autorinė režisūra: savo veiklą pradeda Aurelienas Lugne Poe, Konstantinas Stanislavskis... Tai yra režisūros lopšio amžius, realizmas pereina į simbolizmą, o modernizmo dar nėra. Ši pjesė tampa savotišku pranašu. „Teiresijo krūtų“ prologe Apollinaire’as teatro direktoriaus lūpomis suformuluoja savo teatro programą: „Teatras neturėtų dumti akių kopijuodamas tikrovę.“ Tą programą vėliau įvykdys kiti žmonės. Pjesėje yra toks įdomus tekstas: „Ši pjesė parašyta senoviškai scenai / Juk naujo teatro mums niekas nepastatys / Apskritas teatras su pora scenų / Viena centre, o kita juosia žiedu / Ir joje mes galėsim / Laisvai išskleist modernų savo meną.“ Kitaip sakant, Apollinaire’as fantazavo apie netradicines scenas. Vienintelėje jo pjesėje daug minčių apie tai, kaip Apollinaire’as norėjo sutvarkyti ir teatro pastatą, ir teatro meną.
Mirė Apollinaire’as 1918 m. nuo Pirmajame pasauliniame kare patirtos žaizdos, būdamas trisdešimt aštuonerių.
Jūsų spektakliuose riba tarp sapno ir tikrovės dažnai yra labai siaura. Šį kartą ir siužetas, ir lėlių pavidalai taip pat diktuoja sapniškas taisykles. Pjesės tekstas teigia, jog „Sapnas – ne parodija, kaip teatras. Sapnas – tai mokymas mirti. Sapnas – šventas“. Ką sapnas ir jo logika reiškia Jums?
Daug ką. Jei nieko nereikštų... man ir siurrealizmas tada nebūtų toks įdomus ir artimas. Viena iš siurrealizmo atramų – sapnas. Tai pamatas, kurį mes matom, nematom, kartais ignoruojam, bet be reikalo. Ir siurrealistai sakė, kad be reikalo. Jie labai tikėjo sapnais ir didžiąją dalį savo meno jais grindė. Kita vertus, aš manau, kad pats teatras, jei žiūrėtume į jį kaip į abstraktų idealų teatrą, yra sapnų fabrikėlis, kuris sapnus panaudodamas ir pats kuria sapną. O lėlių teatras tuo labiau! Juk galvoti apie modernistus scenoje gali daugybę metų, bet staiga topteli mintis atsivesti į sceną Dali, Artaud, Bretoną ir visus kitus personažus bei Apollinaire’o istoriją apie išskrendančias Terezos krūtis – tai įmanoma, manau, tik lėlių teatre.
Kodėl modernistai šiandien vėl gali būti įdomūs? Kodėl panorote kalbėti „Teiresijo krūtų“ ir kitais siurrealistiniais bei dadaistiniais tekstais?
Manau, kad modernistai XX a. pradžioje ženklino meno ir visuomenės lūžio epochą. Tie žmonės tikėjo didžiule meno jėga. Net ir triuškindami senąjį meną arba kaip futuristai jį neigdami jie tikėjosi sugriovę buvusį, pastatyti naują – tobulesnį, įdomesnį, dinamiškesnį meną. Praėjusio amžiaus pradžioje menininkai tikėjo meno utopijomis. Jie nenorėjo sukurti tik meno srovelę, ne... Siurrealistai žiūrėjo į siurrealizmą rimtai: jie teigė, kad tai ne poetinė meno forma ar kryptis, o sąmonės poslinkis į kitą realybę. Ir jie turėjo iliuzijų pasitelkę meną pakeisti visuomenę, jos sąmonę, kitaip sakant, jos gyvenimą. Reiktų prisiminti šias gražias utopines idėjas.
Dabartinis mūsų laikas nebeturi utopijų ir tai yra tragedija. O pati pjesė „Teiresijo krūtys“ šiai šaliai yra nepaprastai aktuali. Nes Lietuva po truputėlį miršta. Gimstamumas mažas, mirtingumas vis didėja, o dar emigracija... Kitaip sakant, trūksta žmonių, trūksta gyventojų. Tokia yra ir tema, kurią savo prologe formuluoja Apollinaire’as. Jis siūlo būdą, kaip pagausinti žmoniją: „Atnešu jums pjesę, kurios tikslas papročius pakeisti / Čia kalbama apie vaikus šeimoje / Namų židinys – tokia jos tema / (...) Kad paskui gerai nusiteikę pasinaudotumėt / Visais pjesėje esančiais pamokymais / Ir kad visą žemę nušviestų naujagimių akys / Kurių bus daugiau negu žvaigždžių spindulių.“ Taigi, tai yra tautos didinimo programa, ir Apollinaire’as siūlo siurrealistinį būdą, kaip ją pagausinti.
Pjesėje paliečiamos tokios sąvokos kaip feminizmas, pacifizmas, kalbama apie vyro ir moters padėtį visuomenėje, užsimenama ir apie lyčių keitimo bei vaikų gimimo klausimus – apie tai Apollinaire’as rašė jau 1903-iaisiais. Ar prabėgus šimtmečiui šios pranašystės mums svarbios?
O kodėl gi ne? Apollinaire’as buvo drąsus žmogus ir numatė ne tik artėjantį teatro, bet ir visuomenės modernizmą. Ši pjesė daug ką išpranašavo. Tačiau taip ir turėjo būti, juk Teiresijas antikos mitologijoje – aklas dvilytis pranašas. Manau, ne veltui Apollinaire’as Terezą paverčia Teiresijum ir jo vardu pavadina savo pjesę-manifestą.
Dar viena temų, kurią Apollinaire’as atskleidžia ypač neigiamai – tai žurnalizmas. Masinio informavimo priemonės, ketvirtoji valdžia, – nemanau, kad XX a. pradžioje tai buvo taip aktualu kaip dabar. Žodžiu, „Teiresijo krūtis“ galima pavadinti pranašysčių pjese su gerais patarimais.
Spektaklyje naudojama ne vien ši pjesė. Yra ir antroji linija, paremta modernistų manifestais nuo futuristų iki „Dogmos“. Visų manifestų, žinoma, scenoje nepamatysim, daugiausia remiamės dada ir siurrealizmo kūrėjų mintimis, tekstais. Tačiau tai viena iš spektaklio-koliažo linijų. Koliažas, kaip meninė priemonė, taip pat buvo pradėtas dadaistų. O kalbant apie vizualinę spektaklio pusę, spektaklio dailininkė Julija Skuratova praktiškai nieko naujo nepiešė, – visos lėlės yra sukurtos panaudojant modernistų darbus, iš jų koliažų sudėliojami nauji koliažai.
Modernistų linijoje, kur cituojami jų manifestai, beveik nieko neprirašyta – vienas kitas žodelis. Bet praktiškai visi tekstai yra spektaklio veikėjų, kurių nemažai: André Bretonas, Tristanas Tzara – dadaistų lyderis, ideologas. Marcelis Duchamp’as, Francis Picabia, Maksas Ernstas, Jeanas Hansas Arpas, Pablo Picasso, kuris, beje, perėjo per daug meninių srovių, o vienu metu irgi buvo siurrealistas. O dar Jeanas Cocteau, Antonine’as Artaud, daugiausiai žinomas kaip kultinė teatro asmenybė, sukūręs žiaurumo teatro sąvoką ir tokį kapitalinį veikalą kaip „Teatras ir jo antrininkas“, tačiau Artaud taip pat priklausė siurrealistų būreliui ir net buvo metus gyvavusio siurrealistinio tyrimų biuro direktorius. Į šį biurą pavakare, nuo pusės penkių iki pusės septynių, galėjo ateiti kas tik nori pasišnekėti su darbuotojais apie siurrealizmą. Tarp veikėjų dar ir Rene Magritte’as, Giorgio de Chirico, Louis Aragonas, Salvadoras Dali... Visi šie menininkai įsipina į pjesę ir kartu sudaro jos foną, o gal jau ir pagrindą.
Regis, būsimas spektaklis gausus prasmių, meno istorijos nuorodų, įvairiausių kontekstų. Pjesės prologas baigiasi žodžiais: „O publika, / Naujos ugnies negęstančiu deglu tu būki.“ Kokį įsivaizduojate žiūrovą, ko iš jo tikitės?
Bijau, kad galim likti nesuprasti. Mes su Julija, o vėliau ir aktoriai ilgai gilinomės į medžiagą. Mums visa tai jau žinoma, tačiau žiūrovas, pirmąkart atėjęs į spektaklį, tikrai neatskirs Cocteau nuo Artaud. Tiesa, yra ir siužetinis lygmuo...
Tai antras Jūsų spektaklis Vilniaus teatre „Lėlė“. Kuo šis teatras skiriasi nuo kitų?
Lėlių teatre yra visai kitokia teatro specifika – statydamas dramos spektaklį gali pradėti repetuoti su aktoriais kokiam rūsy ar palėpėj, daiktai iš pradžių nebūtini. O lėlių teatre tu iškart turi turėti lėlę – instrumentą, su kuriuo dirbi.
Lėlių teatre labai svarbu cechai, kurie „Lėlėje“ yra labai geri. Meistrai viską daro įsijautę, žinodami, puikiai išmanydami amatą. Taigi šiuo lėlių gaminimo fabrikėliu esu gerąja prasme nustebintas. Kituose teatruose nėra tokių fabrikų – personažai niekur kitur negaminami, yra aktoriai. O čia aktoriai tik įpučia personažams gyvybės.
Parengė Viktorija Ivanova