„Postidėja“ nėra dar vienas madingas „postas“ – tai šiuolaikinis būvis, kai idėjų kovas nustelbia „protų mūšiai“ ir skandinanti informacijos lavina. Šis būvis reikalauja permąstyti patį mąstymą ir idėjų artikuliaciją. Nors atrodo, kad drąsios idėjos mirė su didžiaisiais pasakojimais, tačiau vis dar yra mažieji – nematomi kaip namų ruoša ar į kanonizuotą dailės istoriją nepatekusios XX a. pradžios menininkės.
2006 m. Modernaus muziejaus Stokholme direktorius Larsas Nittve atkreipė dėmesį į didelę lyčių disproporciją muziejaus kolekcijoje ir pasiūlė ją papildyti moterų menininkių kūriniais. Projekto „Antrasis mūsų svajonių muziejus“ motto buvo „Vietoje 100 % vyrų – 100 % moterų“. Muziejuose ir parodose lyčių disproporcija vis dar akivaizdi, nors visi sutinka, kad kūrybiškumas nuo lyties nepriklauso. Tokią situaciją reikia keisti iš esmės, todėl moterų menininkių paroda šiandien yra ne tik meno, bet ir meno politikos dalis.
Bendradarbiaujant su Europos lyčių lygybės institutu kovo 8-ąją atidaryta menininkių paroda VDA ekspozicijų centre „Titanikas“ atkreipia dėmesį į lygaus atstovavimo kultūroje siekiamybę. Šias menininkes sieja noras turėti savo nuomonę ir balsą. Nesislėpti už plačių pečių, būti matomomis.
„Nematomumas“ – viena iš menininkes jungiančių konceptualių gijų. Menininkės nustumiamos į pakraščius arba „neprisimenamos“, jų kūriniai dingsta, tampa nematomi ar neįgyvendinami. Jurga Barilaitė eksponuoja juodas drobes su planuotų, bet nesukurtų filmų pavadinimais. Paveikslo drobė virsta ekrano drobe, taip ir netapusi judančiu vaizdu. Eglė Ridikaitė tapo detektyvo sceną, vaizduojančią, kaip dingo jos į Maskvos bienalę siųsti darbai. Dvejus metus didelės drobės buvo „nežinia kur“ – menininkė šią situaciją vizualizuoja sukurdama monumentalią kompoziciją per visą sieną, vaizduojančią Maskvos metro stotyje „Sokol“ kabančius savo tapybos darbus. Ar tikrai jie ten atsidūrė? Taip ir nepasiekusius parodos Ridikaitė pati turėjo juos išpirkti iš muitinės.
Beatričė Vanagaitė kvestionuoja nuogo moters kūno vaizdavimą fotografijoje ir savo santykį su tokiais atvaizdais. Ji įsiterpia į fotografiją, laikydama atverstą reprodukciją ir gestais ją komentuodama. Nufotografuotos autorės plaštakos ir reprodukcijų kūnai suauga į vieną „kiborgą“. Laura Zala atsuka objektyvą į save, išryškindama moters patirties dualizmą. Jos fotografijų cikle „Vidinis konfliktas“ matome ne vieną, o dvi autores toje pačioje vietoje, atliekančias skirtingus veiksmus. Tiksliau – besipešančias ir bandančias rasti kompromisą, tačiau taip ir nesusitapatinančias, negalinčias pasprukti iš „šizofreniško“ būvio.
Kita konceptuali jungtis – skrydis (ir krytis). Aukšta ir žema, juoda ir balta, vyras ir moteris – binarinėmis opozicijomis grįstas mitinis mąstymas nėra toks nekaltas, kaip atrodo. Dažniausiai viena priešybių pusė vertinama teigiamai, kita – neigiamai. Kaip veikia hierarchinė logika? Filosofė Jūratė Baranova rašė, kad vyrui lemta plaukti, moteriai – laukti. Ar analogiškai galime sakyti, kad vyrui lemta skristi, o moteriai – kristi? Inos Budrytės tema – skraidantys vyrai: slidininkai, lakūnai. Orūnei Morkūnaitei svarbu ne kas, o kaip skrenda – tiksliau, kaip konstruojamas skrydžio vaizdas. Iš istorijos žinome, kad kosmonautų grįžimo kadrai buvo režisuojami, nufilmuoti kitą dieną. Orūnė inscenizuoja aviacijos šventę ir ore nardančius lėktuvus, fotografuodama pačios pagamintus modelius.
Moteris nuo seno siejama su kryčiu ir nuopuoliu. Laisvydės Šalčiūtės moterys „krenta“ iš malonumo, jas sprogdina vidinė erotinė energija. Šalčiūtės tapybos darbų ciklas „Visiškai privatu“ įkvėptas Slavojaus Žižeko tekstų ir pasakose užfiksuotų moters transformacijų. Jos paveiksluose sąveikauja „aukštasis menas“ ir netikri brangakmeniai, rasti „namudinio kičo“ daiktai ir abstraktų ekspresionizmą primenantis nuvarvėjęs potėpis. Tik čia jis susijęs ne su galios demonstravimu, o su kūno skysčiais.
„Postidėja“ yra tranzitinių erdvių ir tranzuojančių idėjų susitikimo vieta. Marta Vosyliūtė transformuoja romantinį nacionalinio peizažo mitą – Čiurlionio paveikslus ji paverčia komiksų serija, o Nidos vaizdus – ironiškomis stereotipų iliustracijomis. Eglė Gineitytė tapo tarpinėse erdvėse tirpstančius peizažus, medituojančius tarp šiapusybės ir anapusybės.
Ar įmanoma nubrėžti aiškią ribą, nedalijant pasaulio į juodą ir baltą, išryškinant ne priešybes, o jungtis, kintantį ritmą? Paulinos Eglės Pukytės judantys vaizdai „Žinia“ ir „Šokis“ vizualiai skirtingi, bet kelia panašias mintis – ar gauname pranešimą, ar tik jo regimybę, o gal pranešimo parodiją? Svarbu ne tik kaip, bet ir kas žiūri, kas turi interpretacijos ir sprendimo galią. Cooltūristės, apžvelgusios Lietuvos dalyvavimo Venecijos bienalėje istoriją, klausia: ar tik vyrų lydimos menininkės gali atstovauti savo valstybei? Jos kreipiasi į Lietuvos menininkes kviesdamos: „Užimk Venecijos bienalę!“
„Postidėjos“ parodoje keliami klausimai vis dar aktualūs, todėl jos laikas yra KOVO ∞.