Geras pastebejimas apie ‘dzipines’ poibades. Taig pasirodo miesto dziugliu monstrous SUV isrado sovietai Del RAF latviju buvo tokie mikriuku analogai ir pirmtakai, musu seimoje juos vadindavo taksiukais. Vaziuodavo gana greitai, stodavo paprasius bet kur, bet kainavo gana brangiai, ar tik ne 50 kapeiku (o gal ir 20). Auto/trolei buso bilietas kainavo 4 kapeikas. Labai gerai atsimenu, kaip noredavau su taksiukais vaziuoti. Sedynes budavo nesveikai patogios, minkstos, bet deja jie daznai budavo pilni ir man vaikui reikdavo ‘ant variklio’ sedeti, kuris budavo tarp vairuotojo ir keleivio priekyje (dabar kai pagalvoji, koks saugumas ). Jo visai padoriai traukdavo pagal ano laikotarpio standartus, ar tik ne del volgos variklio Anyway tai buvo svajoniu masina kazkodel. Dar atmintyje isireze pasivaiksciojimas kauno senamiescio vilniaus gatveje, kur buvo kazkokia deficitiniu prekiu parduotuve, ten buvo latvijos modeliukas. Rudas! Ir tevai man jo nenupirko. Praktiskai tu metu pravalas. Tiesa veliau turejau latvijos modeliuka zalio sudo spalvos, samanine, siek tiek sviesesne. Buvo awesome! Taksiuko vairuotojo darbas svajoniu reitinge tada kotiravosi mazdaug antroje vietoje po tikro taksi vairuotojo (nr1) ir miesto autobuso (nr 36 kaune) vairuotojo. Bet gyvenimas susikloste taip, kad tokios duonos paragauti neteko, betgi labiausiai patiko isvezioti picas! Iki siol tai man labiausiai patikes darbas.Muziejus atrodo neispudingai. Uz rokiskio lenta – 10 balu!

man tai nepatiktų jei imtų įtikinėti, o nesukeltų minčių. Būtų propaganda. Regis išskyrė erdvių funkcionalumo svarbą ir muziejaus kai valstybinio pasididžiavimo svarbą. Nusakė kas imponuoja.

Mintys baigiamos tuo, kad yra dvieju tipu muziejai - "katedros" ir "sventvietes". Todel kilo noras sužinoti autoriaus nuomone kokios to priežastys arba kuris tipas tiktu musu kontekste. Galbut suklydau. Leidinys skirtas mmc, todel pamaniau, kad "galima samprata ar pletotes scenarijai" kazkiek taikytini butent jam.

o jums nepikta, kai klausotės dainos apie mama, kad nedainuoja apie močiutę?

"Architektūrinis susireikšminimas ir formos ekshibicionizmas apskritai yra tapęs savotišku aukštosios architektūros prabos ženklu ir, plačiai eskaluojamas žiniasklaidos, įvėlė architektūrą į nesibaigiančias plastinės akrobatikos varžybas." Pritariu. Taiklus pastebėjimas.

nesutikčiau, kad kritikos nėra. atvirkščiai, jos net, sakyčiau, daugoka. ypač kliuvo zahai hadid, kuri šiaip jau labai vertinama pastaraisiais metais pasaulyje.

architektai ir savikritika yra antonimai

Sovietine architektura irgi architektura („Vartai“ galerijoje surengtos parodos recenzija cia pat 7md). Kita vertus pritarciau geram ponui. Tekstas parasytas zvelgiant is egocentriskos vidurines kartos postsovietinio architekto pozicijos. Tokiose situacijose neapsienama be dirbtinoko profesijos sudvasinimo ir nekritisko poziurio i tikruosius visuomenines architketuros gimdymo niuansus. Pasigedau ir konkretesnes nuomones apie pati mmc. Rasyta apie viska, o gavosi apie nieka.

Tekstas nepataikė vien jau ta prasme, kad Helsinkis atsisakė Gugenheimo.
Be to, aplinkoje. kuri stena nuo architektūrinio viršsvorio (nors ar galima sovietinę architektūrą laikyti architektūra? - turbūt ne), sakyti, kad kultūrą mieste reprezentuoja nauji kultūrinės paskirties statiniai, rodo profesinį suinteresuotumą. Muziejų ar galeriją galima įrengti ir daugiabučio rūsyje - kultūrinio skurdumo tai neparodytų, galbūt atvirkščiai.