Ir pavadinimas, ir sąvoka Bermudų trikampis galiausiai atsako į klausimą, kur rasti dramaturgą Rolandą Rastauską. Paslaptingą dingimą paaiškinti galėjo įvairiausios hipotezės, tačiau šiandien autorius pats pateikia atsakymą. Ar galimą versiją. „Bermudų trikampis“ – knyga apie mįsles bei teatrines mistifikacijas nuo 72-ųjų. Autorius – Rastauskas – erzinantis, nes pašaipus, pašiepiamas, nes erzina. Bet žavintis. Nes nereikia paaiškinimų.
Šiuo atveju – jis kuria Teatrą. Arogantiškai, nors neakivaizdžiai, todėl – subtiliai. Fragmentiškai, tačiau fiksuotai. „Bermudų trikampis“ – tai sausumon iškelti nuskendę Rastausko užrašai. Užrašai apie jį, su juo ir jo. Vien knygą sudarantys interviu – 3 rūšių: kitas klausinėja Rastauską, Rastauskas klausinėja kitą, Rastauskas klausinėja Rastauską. Devynių skyrių knyga-skiautinys iš užmaršties prikelia recenzijas apie kone nekaltas Rastausko pjeses, supažindina su avangardiniais bandymais kodiniais pavadinimais „Dantono byla“ bei „Klinika“, pristato kone šechrezadišką istoriją „Otelo?!“, kurioje gausu dezdemonų, vampyrų, „damsel in distress“ pavojui neabejingų riterių, iš kurių vienas, žinoma, RoRa. Ką jau kalbėti apie nespausdintas pjeses „Bermudų trikampis“ ir „Notturno, arba Bebrų respublika“ knygoje „Bermudų trikampis“ (kur kitur, jei ne ten?) Rastauskas netgi išsiduoda buvęs jaunas ir ne viską žinantis – ir tai jau tampa teatru. Pradžiai – Jaunimo teatre. Kur po pirmo, netikėtai veržlaus „Lenktynių aitvaro“ veiksmo (prasidėjusio 1972-aisiais), vainikuoto pripažinimo ir sėkmės linkėjimų, antrajame pavadinimu „Talmantas Žuvėdra“ seka Tamulevičiūtės cigaretės dūmų užsklanda, o veiksmo kulminacija – Vilkaičio „pretenzijos masturbacija“. Terminas, giliai įstrigęs autoriaus (pa)sąmonėn, knygoje vėliau išnyra ir antrąkart, tik nebe prisiminimų pavidalu. Pjesės „Lenktynių aitvaras“ ir „Talmantas Žuvėdra“ į knygą įeina menamu pavidalu: jų sėkmės ir nesėkmės istorijos pateikiamos nuodugniai, iliustruojamos dokumentais, fotografijomis, įvairiais prisiminimais, tačiau pats dramų tekstas į knygos sudėtį neįeina.
„Bermudų trikampis“ – tai ne vien kūrybinė Rastausko biografija, tai – RoRa-manas pagal RoRos autobiografinius motyvus. Tekstu tampa ir nuotraukos, suteikiančios knygai galimybę pretenduoti į savotišką fotografijų albumo statusą. Pačios nuotraukos taip pat tampa ir tekstais, papildančiais Rastausko sakinio eleganciją. Tai ir atskirai neišskirtų, ir ypač išskirtinų žmonių kūrybos nuotrupų rinkinys. Su savita praeities spalva – trimakiškai, urboniškai, treigiškai dramatiška sepija. Su nekrošiška tyla, koršunoviškais komentarais, žoldakiškais klyksmais. Ir su begale kitų ir kitokių. Ir nemažai cituotinų rastauskiškų: „Vienas žiūrovas, mano paklaustas, ar yra kada nors atpažinęs savo (ar kaimynų) gyvenimą scenoje, pažiūrėjo į mane kaip į beprotį ir ėmė šaukti: „Freudas! Jungas! Šliogeris! Kafka!“. Iš to darau išvadą, jog Lietuvoje klesti visuotinis intelektualizmas, apie kurį Vakaruose galima tik svajoti.“
Ši knyga – tai pjesė su dramos intermedijomis. Tai drama su pjesių intermedijomis. Tai dramatiška pjesių ir teatro istorijos intermedija teatro knygų lentynoje. Rastauskas demonstruoja, kaip vieno žmogaus istorija teatre tampa teatro istorija vieno žmogaus akimis. Keturiomis. Ir su užuomina į trečiąją. (Ar jau į penktąją?)
Autorius provokuoja skaitytoją maloniai pasiklysti tarp koketavimo, provokacijų ir taip deklaratyviai subjektyviai pateikiamos teatro istorijos, kad tai ima savotiškai rodytis objektyvumu. Ir vien dėl teisybės erzinimo nekvestionuotina tiesa. Rastauskas erzina ir norisi juo netikėti, jam oponuoti, prieštarauti, kartu su saldžiu pasimėgavimu jam pritariant ir iškeliant visas rankas už jo pasisakymus. Ir už tai, kaip pasisakoma. Ypač už tai. Gražbyliavimas atmieštas netaktu, o teatrinis solidarumas – rastauskiška pašaipos gaidele. Pagyros derinamos su prisipažinimais, užfiksuoti atsisveikinimai su sveikinimais ir fiksuotais „bravo“. Eseistika virsta tauriu pamokslavimu be didaktikos. Ir noriai norisi mokytis.
Apie savo teatrinius bandymus performansų pavidalu autorius kalba – rodosi – sąžiningai ir atvirai. Po vingrių sakinių kaukėmis nemėgindamas slėpti galimų nesėkmių, tačiau recenzijų ištraukomis paryškindamas bandymų svarbą. Apskritai, žavingas autoriaus atvirumas ir atstumas, nukreipti į įvykius, suformavusius knygos stuburą. Nuo kurio atsišakoja begalė galūnių, reikalaujančių ir meldžiančių pratęsimo ateityje.
Perskaičius pjesę „Bermudų trikampis“, atminty ilgam įstringa Dr. Alberto Klyno (Dr. Clean) paveikslas, kurio pavidalas, beskaitant knygą „Bermudų trikampis“, vis ryškiau ima įgauti Rastausko bruožus. Sarkastiškas ir kandus eruditas, kurio tikslai ne iškart aiškūs, ketinimai ne visuomet dori. O kažkam jis tampa kelrodžiu. Į nežinią, paklydimą... Bet kelias – rafinuotas.
Perskaičius kilo klausimas, kam ši knyga galbūt reikalinga labiausiai? Labiausiai, matyt, Rolandui Rastauskui. Ir be galo džiugu, kad prisireikė. Kitaip jos nebūtų. Kitaip ne visi sužinotų, kokia ji reikalinga ir mums.
Ši knyga, statytina į teatrinės literatūros lentyną, leidžia Rastauskui pelnytai atsistoti šalia Marcinkevičiūtės, Oginskaitės, Girdzijauskaitės ir panašių asmenų. Jau vien dėl meistriško sugebėjimo perteikti laiko atmosferą. Dėl virtuoziško sugebėjimo kelti pavydą ir nostalgiją laikams, kuriuose tavęs gal buvo tik užuomina. Dėl ryškėjančio suvokimo, kad savo kartoje mes tokio rastausko (dar?) neturim. Dėl gimstančio laukimo, kada galėsime pamatyti, kokiu pavidalu šiandieninės teatrinės patirtys bei laiko dvasia pasirodys perspektyvoje.
O šiandieną rytoj matysime tik jai praėjus. Tik sugebėję per atstumą į ją pažvelgt. Ir atsipeikėję po nepatirtų, bet besiilgimų bermudų trikampių Rastausko žemėlapyje.
* * *