1971-aisiais amerikietės menotyrininkės Lindos Nochlin straipsnyje „Kodėl nėra didžių dailininkių?“ iškeltas klausimas pažymėjo moterų sugrąžinimo į dailės istoriją pradžią. Per porą dešimtmečių iš dailės istorijos paraščių į mokslinį diskursą ir parodų sales buvo sugrąžinta daugybė ryškių, bet pamirštų dailininkių – nuo Renesanso tapytojų iki kone popkultūros ikona tapusios siurrealistės Fridos Kahlo. Lietuvos dailėtyroje feministinė problematika išryškėjo gerokai vėluodama: istorijoje pasimetusių moterų gyvenimai ir kūryba tik pastarąjį dešimtmetį sulaukė atidesnio mokslininkų žvilgsnio. Šiuos tyrimus pratęsia ir pačioje praėjusių metų pabaigoje Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro išleista dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės sudaryta knyga „Barbora Didžiokienė: mažosios dailininkės prisiminimai“. Joje publikuojamas unikalus istorijos šaltinis – dalis dailininkės Barboros Didžiokienės (1896–1976) atsiminimų, saugomų Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyve.
Barbora Didžiokienė, tuomet Varvara Gorochova, gimė ir užaugo Rusijoje, Sankt Peterburge. Ten ji, atėjusi mokytis piešimo, susipažino su lietuviu dailininku Vladu Didžioku, netrukus už jo ištekėjo ir, tapusi Barbora Didžiokiene, 1921-aisiais atvyko gyventi į Lietuvos laikinąją sostinę. 1922-aisiais ji įsitraukė į Kauno meninį gyvenimą ir išgarsėjo kaip natiurmortų tapytoja, šaržų ir karikatūrų kūrėja, iliustratorė, portretistė, scenografė.
B. Didžiokienės kūryba užima tarsi tarpinę poziciją tarp profesionaliojo ir mėgėjų meno, nes jokių vientisų dailės mokslų ji nėra išėjusi. Tačiau būtent tai leido dailininkei laisviau vystyti savo individualų braižą, ne visuomet griežtai vadovaujantis taisyklėmis ir „teisingos“ tapybos principais. Priklausiusi vyresniajai Lietuvos dailininkų kartai (kartu su Antanu Žmuidzinavičiumi, Petru Kalpoku, Kajetonu Sklėriumi, Vladu Didžioku ir kt.), B. Didžiokienė nutolo nuo į realistinį formų traktavimą linkusių dailininkų ir rinkosi ryškias spalvas, dekoratyvias, grafiškas, stilizuotas formas. Ji mėgo tas temas, kurios kitų dailininkų kūryboje buvo marginalinės, plėtojo karikatūros ir šaržo žanrus, kurie „rimtojoje“ dailėje buvo ignoruojami. Tačiau būtent tas išskirtinumas pelnė B. Didžiokienei ir parodų lankytojų, ir dailės kritikų simpatijas, dėl jo ji buvo ryški ir matoma tarpukario meniniame gyvenime.
B. Didžiokienė išties buvo aktyvi dailininkė, be jos neapsieidavo nė viena didesnė paroda, o eksponuotus darbus palankiai įvertindavo ir kritikai, ir publika. Tačiau ji taip ir liko savo vyro, lietuvių dailės klasiku tituluojamo V. Didžioko, šešėlyje. Nors ir pripažinta, B. Didžiokienė nelaikė savęs „didžia“ dailininke. Dažnai suabejodavusi savo talentu, rašomus memuarus ji kukliai pavadino „Mažosios dailininkės prisiminimais“. Dėl ne visuomet palankios aplinkos ir nelengvų asmeninio gyvenimo sąlygų – laiko kūrybai stokos, vyro draudimo užsiimti menu ir skatinimu verčiau rūpintis buitimi (keletas V. Didžioko laiškų žmonai spausdinama knygoje) – jos talentas galbūt neišsiskleidė taip plačiai, kaip galėjo. Tačiau B. Didžiokienės kūrybinis palikimas, nors ir nedidelis, organiškai įsilieja į tarpukario ir pokario metų lietuvių dailės istoriją ir yra įdomus bei vertas dėmesio.
Knygoje „Mažosios dailininkės prisiminimai“ spausdinama tik dalis B. Didžiokienės atsiminimų, apimančių gyvenimą iki įsikūrimo Kaune (antrąją dailininkės memuarų dalį dar tikimasi išleisti). B. Didžiokienė nebuvo rašytoja, tad jos atsiminimai dažnai nenuoseklūs, fragmentiški, „nenušlifuoti“. Tačiau dėl to pasakojimas gyvas, įtaigus ir emocingas, jame stebėtinai tiksliai, kartais net komiškai atvirai atkuriamos smulkiausios detalės. Knygos puslapiuose skleidžiasi jaunutės Varios gyvenimas: nerūpestinga vaikystė darnioje šeimoje, valiūkiška jaunystė su pirmaisiais susižavėjimais, pirmosios kūrybinės aspiracijos. Atsiminimuose ryškėja nepaprastai ryžtingos merginos, sunkiai dirbančios telegrafiste, kad galėtų mokytis piešti ir savo talentu siekiančios užkariauti pasaulį, portretas. Kadangi B. Didžiokienė atsiminimus rašė jau senatvėje, likusi viena nedidukėje sodyboje Dovainonyse, greta Rumšiškių, pasakojime nuolat girdimi dviejų moterų – jaunatviškai maksimalistiškos Varvaros ir jau sunkų gyvenimą nugyvenusios vienišos Barboros – balsai, o jaunystės svajonės skausmingai kontrastuoja su karčiais vėlesniais moters potyriais.
Dar viena svarbi pasakojimo linija dailininkės atsiminimuose skiriama Peterburgui. B. Didžiokienės pasakojimuose atgyja XX a. rusų kultūros centro pastatai, gatvės, krantinės, meninis gyvenimas teatruose, parodų salėse, miestietiškos pramogos kavinėse, karnavaluose ir atrakcionų parkuose, ryškėja įvairiausių visuomenės sluoksnių miestiečių buities detalės, jų pomėgiai, aprangos mados. Šios peterburgietiškos kultūros, supusios Varvarą nuo pat mažų dienų, dvasia vėliau savitai išsiskleidė jos kūryboje. Prisiminimuose atsispindi ir Rusijos istorijos bei kultūros realijos nuo simbolizmo ir moderno klestėjimo vadinamu „sidabrinio amžiaus“ laikotarpiu iki karo, Spalio revoliucijos. Šių įvykių aprašymuose visada jaučiamas pačios autorės, savo akimis regėjusios bolševikų perversmo lyderius (Vladimirą Leniną, Aleksandrą Kolontaj ir kitus), išgyvenusios neramumus ir patyrusios nepriteklius, žvilgsnis. Todėl B. Didžiokienės atsiminimai vertingi ir kaip istorijos dokumentas, ir kaip asmeninių moters išgyvenimų, požiūrio išraiška. Tad „Mažosios dailininkės atsiminimai“ yra ne tik dailės, bet – pirmiausia – moterų istorijos šaltinis, papildantis Lietuvos kultūros tyrinėjimus dažnai čia taip trūkstama autentiška moters kūrėjos patirtimi.