Tačiau pjesės autorius Arvydas Juozaitis bei režisieriai Jonas Vaitkus ir Albertas Vidžiūnas nusprendžia rimtu veidu sklaidyti atitinkamus istorijos puslapius bei dar kartą priminti lietuviams jų tautos praeities skaudulius. Dar prieš spektaklį mėginama sukurti atitinkamą atmosferą, kai į teatrą ateinančius žiūrovus pasitinka uniformuotas pareigūnas su aviganiu, o foje bei salėje juos įtariais žvilgsniais skrodžia dar du uniformuotieji. Pastarieji nuožmiai išsiveda porą tai aiškiai nujaučiančių teatro damų. Galbūt reikėjo tiesiog imti ir išsivesti keletą to visai nesitikinčių atsitinktinių žiūrovų, jeigu jau norima sukurti atitinkamą atmosferą ar bent įspūdį?
Spektaklio epicentras – Józefo Piłsudskio (Gediminas Storpirštis) ir Felikso Dzeržinskio (Aleksas Kazanavičius), auliniais batais mindančių Vilniaus grindinį, dialogas. Susitiko tuomet, kai Vilniuje laidojama Piłsudskio širdis, vadinasi, kai chronologiškai abu jau mirę. Susitiko kažkur aukščiau – ar žemiau – vis dėlto išsiaiškinti, kas ir kaip. Du beširdžiai – vieno širdis kaip tik laidojama, o kito širdį sąžinė kažin kada išspjovė. Lyg du vaikai, žaidžiantys smėlio dėžėje ir staiga susiginčiję, kurio statoma (ar trypiama) smėlio pilis gražesnė. O smėlio pilis – tai Vilnius, jų rankose nepatvarus, manipuliuojamas, statomas ir vėl griaunamas. Ne veltui ir Vilniaus maketas čia tik žaislinis, juo šiedu veikėjai gėrisi lyg vaikai nauju žaislu. Net šautuvai beveik vaikiški – pykšt pokšt, ir tiek. Ir pliekia jais Piłsudskis su Dzeržinskiu kaip maži vaikai – kur papuola ir kol užtenka šovinių. Reikėjo ar nereikėjo šauti – vaikai juk negalvoja. Arba iššauna, o tik tada pagalvoja, kaip spektaklio pabaigoje ir nutinka šiems dviem senstelėjusiems vaikams. Beje, inteligentų Balio Sruogos (Nerijus Gadliauskas) ir Czesławo Miłoszo (Saulius Sipaitis) į savo žaidimų aikštelę neįsileidžia – anie ir šautuvų neturi, ir pilis ne tokias stato.
Scenografijoje dominuoja gelžbetoninė konstrukcija – Piłsudskio ir Dzeržinskio dvikovos vieta turėjusi tapti žaidimų aikštelė, jų sunkiais batais mindoma griuvėsių salelė Rytų Europoje (scenografė ir kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė). Betoniniai blokai, apgriuvusios gelžbetonio kolonos, styrantys metalo armatūros strypai primena kitą, šiuolaikinį statomą ir griaunamą Vilnių – nacionalinio stadiono kontūrus ar tiesiog griaučius. Bet čia – jau kito laiko vaikų žaidimų aikštelė.
Gediminas Storpirštis ir Aleksas Kazanavičius sukūrė du skirtingus, bet panašiai tikslų siekiančius diktatorių portretus. Storpirščio Piłsudskis – rūstus, vienareikšmiškai griežtas, vengiantis emocijų, jo veide sustingusi bejausmė vado išraiška. Viena vienintelė emocija ir jausmas – diktuoti sąlygas. Kazanavičiaus Dzeržinskis – įvairiapusiškesnis: sarkastiškas, kartais netgi kiek ironiškas žmogus-gyvatė, trokštantis valdžios. Kai kitiems skauda, Piłsudskis tiesiog stebi šaltu veidu, Dzeržinskis sugeba dar ir juoktis.
Simono Storpirščio kuriamas savotiškas angelo velnio veidu ir paukščio balsu personažas –tarsi Dzeržinskio dešinė ranka, esanti visuomet šalia, ir papildomos akys, nuolatos viską stebinčios. Šis angelas velnio veidu ir administruoja apgriuvusią gelžbetoninę skaistyklą. Ar Piłsudskiui su Dzeržinskiu bus atleista? Vargu – per mažai atgailavo, per daug susitapatino su savo idėjomis.
Bet vis dėlto jie atgailavo. Net su ašaromis. Tik turbūt per vėlai. Ir šiaip, Dievas, matyt, yra didis pacifistas ir tiesiog negirdi karo dievais save laikančių veikėjų dejonių. Net jeigu jiems ir pavyksta atgauti išimtas širdis ir pamestą sąžinę. Būtent tuo metu, kai scenoje pasirodo Piłsudskio motina (aktorė Janina Matekonytė), Dzeržinskio žmona (Dovilė Šilkaitytė), spektaklis tampa emociškai paveikesnis, jautresnis bei įtaigesnis negu iki tol dominavę dviejų valdžios vyrų ginčai. Jis tarsi „išlipa“ iš militaristinės smėlio dėžės, o beširdžiai besieliai žaisliniai kareivėliai prisimena, kad ir jie, nors labai giliai, vis dėlto yra žmonės. Bent jau buvo. O dabar abu kaip vienas, patys to nejausdami, yra susitapatinę, vaikšto sinchroniškai, „pametę“ individualumą. Tik du vienodi kareivėliai iš visos jų eilės žaislų parduotuvės lentynoje.
Spektakliui pasibaigus ir uždangai nusileidus aktoriai gavo daug gėlių – lygiai kaip tie anų laikų kareiviai parade, rodytame videoprojekcijoje per pertrauką. Gėlės iš meilės, palankumo, susižavėjimo ar iš būtinybės, pareigos, pagal užsakymą?