Prieš penketą metų IFFR (International Film Festival Rotterdam) prestižas rodėsi nepajudinamas: vienas didžiausių pasaulyje, išskleidžiantis plačią nepriklausomo kino panoramą, globojantis jaunus kūrėjus ir besivystančių šalių kiną, pritraukiantis minias žiūrovų iš miesto, visos Olandijos bei užsienio ir t.t. Roterdamo gatvėse festivalio pulsą jutai kiekviename žingsnyje, o šiandien IFFR beveik nepastebimas: vos viena kita plazdanti balta vėliava su festivalio emblema – tigru, nebeliko spūsties aplink kino teatrus, salės dažnai nepilnos, viešbučiai apytuščiai. Oficialiais duomenimis, žiūrovų skaičius palyginti su pernykščiu festivaliu sumažėjo beveik šeštadaliu. IFFR traukiasi iš daugelio viešųjų erdvių, netenka miesto šventės įvaizdžio ir virsta specifiniu kino industrijos atstovų sambūriu.

Jubiliejinis, keturiasdešimtasis IFFR dar pretendavo į masiškumą ir puikavosi dviguba ženklo XL – romėniško skaičiaus ir labai didelio dydžio – reikšme. Šiemet direkcija paskelbė visiškai priešingą kryptį: mažiau filmų – aukštesnė kokybė, ryškesnis fokusas. Tokiai tendencijai galima tik pritarti, ypač ekonominės krizės sąlygomis, juk IFFR buvo jau pernelyg išsiplėtęs ir nebeaprėpiamas, bėda ta, kad penktadaliu sumažinus filmų skaičių, programos kokybė, švelniai tariant, nepagerėjo, joje atsirado rizikingos disproporcijos. Roterdamas lieka ištikimas savo misijai globoti debiutantus ir Trečiojo pasaulio šalių kiną, bet vien tokia formulė aukšto rango tarptautiniam festivaliui akivaizdžiai nepakankama. Jei programa nebus subalansuota, Azijos kino „vartai į Europą“ gali tapti lokaliu reiškiniu, juo labiau kad kino festivalių konkurencija gana įtempta. Antai pastaraisiais metais sparčiai populiarėja Vroclavo „Naujieji horizontai“. Šis festivalis jau vien dėl savo geografinės padėties tikrai nebus abejingas Vidurio Europos kinui, kurį Roterdamas beveik išstūmė iš refleksijos lauko.

Tai ir buvo netikėčiausias 41-ojo IFFR akibrokštas. Iki šiol pokomunistinių šalių filmai visada sudarydavo nemažą festivalio programų dalį ir, nors labai skirtingo meninio lygio, savo tematika būdavo nepalyginti įdomesni už „sočiosios“ Europos kiną. Čia visada galėjai pamatyti naujausių rumunų, vengrų, buvusios Jugoslavijos šalių režisierių darbų. Šiemet Vidurio Europos praktiškai neliko. „Spektro“ programoje buvo parodyta po vieną rumunų ir čekų filmą, konkursinėje programoje – provokuojantis jaunos serbų debiutantės Majos Miloš filmas „Klipas“ („Klip“), pelnęs vieną iš trijų lygiaverčių „Tigro“ prizų, bei lenkų Ankos ir Wilhelmo Sasnalių filmas „Iš tolo vaizdas gražus“ („Z daleka widok jest piękny“). Tai viskas. Nei Vengrijos, nei Kroatijos, Bosnijos ar Slovėnijos, nei Estijos ar Latvijos. Lietuvai atstovavo į konkursinę trumpametražių filmų programą įtrauktas Deimanto Narkevičiaus filmas „Draudžiami jausmai“, – šio videomenininko vardas seniai figūruoja tarptautinės konjunktūros sąrašuose.

Neįtikėtina, kad ši didelė ir labai aktyvi kinematografinė erdvė būtų tokia tuščia. Nejaugi galutinai išsikvėpė rumunų Naujoji banga, kurios filmai dar vakar buvo tokie pageidaujami visuose festivaliuose? Jeigu ir taip, tai juk tikrą pakilimą išgyvena lenkų kinas, kuo pats įsitikinau pernykščiame Gdynės festivalyje. A. ir W. Sasnalių filmas Roterdame buvo vienas rimčiausių, bet kur daugiau lenkų filmų, kodėl IFFR jų nepastebėjo?

Atsakymas turbūt būtų tas, kad savo postą apleido ilgametė programų koordinatorė Vidurio ir Rytų Europai Ludmila Cvikova. Ji išvyko dirbti į Kataro kino institutą Dohoje (todėl šiemet buvo pakviesta dalyvauti IFFR konkursinės programos žiuri), o Cvikovos vietą užėmė Maskvos VGIK’o absolventas Jevgenijus Gusiatinskis. „Rusijos kiną aš vertinu gana skeptiškai, bet tai geriau negu akla meilė“, – pareiškė festivalio laikraščio žurnalistui naujasis koordinatorius. Meilė, regis, vis dėlto nugalėjo: Rusijos filmų Roterdame buvo daugiau negu Vidurio Europos šalių kartu sudėjus.

Konkursinėje programoje Rusijai atstovavo sparčiai populiarėjančio dramaturgo Vasilijaus Sigarevo antrasis vaidybinis filmas, kukliai ir nepretenzingai pavadintas „Gyventi“ („Žyt’“). Pavadinimo patosas turėtų reikšti, kad reikia gyventi nepaisant gyvenimo sunkumų ir išbandymų. Tačiau filmo kontekste šis krikščioniškas teiginys neįtikina – pernelyg glaudžiai dramaturgas ir režisierius susijęs su mirties adoracija ar net nekrofilija. Apgaulinga paradokumentinė stilistika tik sustiprina įspūdį, kad šiame išniekintame, meilę ir užuojautą pamynusiame Dievo apleistame pasaulyje tiesiog nebeįmanoma arba neduota gyventi. Konstruodamas naratyvą iš tarpusavy nesusijusių siužetinių linijų, dramaturgas siekia apibendrinimo ir, kaip jungiančią ir vienijančią, nuo pat pirmųjų epizodų pasitelkia mirties temą. Nusiskandina iš namų išvarytas ir vietiniu kvaileliu laikomas mažo berniuko tėvas, lieka tik batai ir užtvankos lede įšalęs dviratis, ir niekas nežino, tik sūnus nujaučia jį mirus (egzistencijos anonimiškumas); iš kvailelio dar spėjusi pasišaipyti sugyventinių pora susiruošia į cerkvę tuoktis, o grįžtančius atgal juos traukinyje užpuola ir sutuoktinį mirtinai sumuša sužvėrėjusių paauglių gauja; motina, iš kurios atimtos motinystės teisės, laukia jos aplankyti išleistų ir į autobusą įsodintų dukrelių dvynukių, bet sulaukia dviejų karstelių, – paralelinis montažas perša mintį, kad autobuso avarija įvyko stabdant traukinį, kai jame vyko žudynės. Mirusieji nepalieka savo artimųjų, grįžta pas juos suluošintais pavidalais, riba tarp kliedesio ir realybės išnyksta ir kartais įgauna šiurpiai groteskišką atspalvį. Antai iš sielvarto paklaikusi motina išsikasa mergaičių palaikus, nes jos tyčia buvo palaidotos gyvos, kad nuo jos galutinai būtų atskirtos, ir užsirakina savo name, o atvažiavus gaisrininkams ir milicijai atsuka dujų čiaupą... Gyventi pajėgia ne kiekvienas. Gyventi – reiškia išsivaduoti nuo mirusiųjų.

Po premjeros Roterdame Sigarevo filmą entuziastingai sutiko Rusijos žiniasklaida, tarsi tai būtų naujas žodis kine ir naujas tikrovės įprasminimas. Keista, nes „Gyventi“ kartoja pastaraisiais metais susiklosčiusią rusų juodojo kino stilistiką, kuri nuo ankstesnės žanrinės „černuchos“ skiriasi dokumentine maniera hipertrofuota realybe, pabrėžia vien atgrasiausias jos plotmes, ir pasižymi kraštutiniu negatyvizmu. Gal šis kinas savaip ir atspindi pokomunistinės Rusijos visuomenę apėmusias nusivylimo ir bejėgiškumo nuotaikas, tačiau norint jas išreikšti visai nebūtina konstruoti vienas už kitą baisesnių apokaliptinių vaizdų, nes jie virsta melaginga menine fikcija.

Pagaliau tai ir talento, kūrėjo atsakomybės ir požiūrio į vaizduojamą žmogų klausimas. Kino kamera stebėdamas vienišą senį, vašeliu neriantį turgaus rezgines ir siūlantį jas gatvėje praeiviams – gal kam nors pravers, – Sergejus Dvorcevojus apie visuomenės susvetimėjimą ir moralinį degradavimą be jokios pompastikos pasako daug daugiau, tikriau ir skaudžiau. Bakuras Bakuradzė filmais „Šultesas“ ir „Medžiotojas“ (šiemet į IFFR programą buvo įtrauktas pastarasis) minimalistinėmis priemonėmis, nutylėjimais subtiliai atskleidžia vidinius žmogaus prieštaravimus, aplinkybių poveikį, kitokio gyvenimo ilgesį.

Suprantama, kad debiutantus labiau traukia efektingas demaskuojantis „meinstrimas“, kuriam kelius pramynė Aleksejus Balabanovas ir Kirilas Serebrennikovas. Dar vienas pavyzdys – Angelinos Nikonovos (scenarijaus autorė ir režisierė) ir Olgos Dychovičnajos (scenarijaus autorė ir pagrindinio vaidmens atlikėja) filmas „Portretas prieblandoje“ („Portret v sumerkach“). Jauna, patraukli, sėkmingai ištekėjusi socialinė darbuotoja (taigi turi gyvenimo patirties) Marina, vos žengusi vieną netikrą žingsnį, staiga atsiduria žiauriame ir nepažįstamame pasaulyje. Pakeliui į darbą iš užmiesčio vilos vyras pasiūlo jai pasigauti taksi, nes jam reikią į priešingą pusę. Tačiau ant duobėto grindinio Marina nusilaužia batelio kulniuką, abejingi žmonės nenori jai padėti, mašina pravažiuojantys „rebiatos“ išplėšia iš rankų rankinę su pinigais ir telefonu, Marina bejėgė lieka šalikelėje, ir ją, įsitempę į patrulio automobilį, išprievartauja trys nebaudžiami banditai milicininkai. Ankstesnis gyvenimas akimoju sugriūva, Marina suvokia šeimyninių santykių dirbtinumą, įsitikina, kad teisingumo nėra ir kad savo skriaudėjus gali nubausti tik ji pati, paseka girtą prievartautoją, nudaužia butelio kaklelį ir – čia siužetas daro netikėtą posūkį – pagauta aistros atsiduoda jam prišnerkštame lifte. Marina ateina į „mento“ namus, absorbavusius visą sovietinės buities ir psichologijos koktumą, ir pasilieka juose net išnaudojama ir žeminama. Ar tai sukrėtimo pasekmė, kerštas, gailestis, mazochizmas, ar kokia nors kita moters sielos subtilybė, galėtų atsakyti tik filmo kūrėjos, kažin ar vaikštančios aukštakulniais bateliais duobėtu grindiniu.

Šiemetinio Roterdamo žiūrovams pristigo dar vieno svarbaus festivalio komponento – žinomų vardų. Pažintis su nepriklausomo kino keliais ir klystkeliais – gerai, bet didžiausio publikos dėmesio visada susilaukia garsių režisierių darbai. Speciali „Meistrų“ programa pradingo prieš keletą metų, bet dar niekad festivalio kataloge nebuvo taip mažai žinomų pavardžių. Davidas Cronenbergas, Aki Kaurismäki, Hirokazu Kore-eda, Martinas Scorsese, na, dar Takashi Miike, dar Andrea Arnold, – per maža.

Cronenbergo „Pavojingas metodas“ („A Dangerous Method“) nepanašus į ankstesnius režisieriaus filmus, tai tradiciška literatūros kūrinio, Christopherio Hamptono pjesės, ekranizacija, bet persisotinęs festivalio peržiūromis iškart pajunti klasės skirtumus: meistriškai dėstomas pasakojimas apie Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo pažintį, vaisingą bendradarbiavimą ir išsiskyrusius kelius, apie net psichoanalitikui neįveikiamus psichologinius ir socialinius barjerus, jei kalbama apie jį patį, stilingai perteikta epocha, nepriekaištinga aktorių Viggo Mortenseno ir Michaelio Fassbenderio vaidyba.

Na, o Kaurismäki „Havras“ („Le Havre“), šiuo metu rodomas mūsų ekranuose, tapo išskirtiniu festivalio filmu, atgaivinančiu seniai užmirštą žmogiško solidarumo jausmą ir senojo kino dvasią. Laikas Kaurismäki filmuose dažnai būna susidvejinęs, veiksmas rutuliojasi ir dabar, ir tiksliau neapibrėžtoje praeityje. Jo „Havras“ – tai socialinė utopija, prisimenant tą laiką, kai žmonės dar gyveno bendruomeninį gyvenimą, užfiksuotą, o gal sugalvotą 4–6-ojo dešimtmečių kine, kai dar galiojo garbės ir savitarpio pagalbos kodeksas. Tai į dabartį projektuojama siekiamybė, įmanoma tik kine, bet reikalinga kaip vaistas pavargusiai manipuliuojamai sielai.

Retai kine prisimenamas Havras tapo prancūzų režisieriaus Lucas Belvaux filmo „38 liudininkai“ („38 témoins“) veiksmo vieta. Jo premjera šiemet prasidėjo Roterdamo festivalis. Tad palyginimas peršasi savaime. Kaurismäki Havras – jaukus, beveik kaimiškas, neegzistuojantis. Belvaux Havras – šaltas, nesvetingas, realus. Tik rutuliojasi jame iš piršto išlaužta istorija. Gilią naktį miesto centre nužudoma jauna mergina. Policija susiduria su keistu reiškiniu – nė vienas iš aplinkinių namų gyventojų nieko nematė ir negirdėjo. Kodėl jie tyli? Ir kodėl prakalbęs uosto darbuotojas Pjeras laikomas vos ne asmeniniu priešu? O kai prokuroras pareiškia, kad už aukai nesuteiktą pagalbą nesiryš patraukti baudžiamojon atsakomybėn iš karto 38 asmenų, imu kažko nebesuprasti arba filme, arba Prancūzijos teisėtvarkoje. Gal būtent todėl jie ir tyli, kad liudininkas gali būti traktuojamas kaip pasyvus bendrininkas. Kitokių psichologinių motyvų, charakterio lūžių nėra, tad pabaigoje, kai vis dėlto tenka prisipažinti, Pjerą jie vis vien laiko išdaviku, jį net palieka mylinti žmona. O gal Belvaux publicistika – rūstus kaltinimas susvetimėjimo granitui?

Kad ir kaip būtų, žiūrovai šiandien pasiilgę paprastos žmogiškos šilumos, todėl savo prizą jie skyrė nepretenzingam mokykliniam kanadiečių režisieriaus Philippe’o Falardeau filmui „Ponas Lazaras“ („Monsieur Lazhar“), pasakojančiam apie naują mokytoją, emigrantą iš Alžyro, ateinantį į traumą patyrusią klasę po to, kai ankstesnė mokytoja pasikorė. Jo draugiški santykiai su mokiniais padės jiems atgauti pusiausvyrą, gal kažkiek užgydys ir paties Baširo Lazaro gyvenimo žaizdas. Žiūrovų prizą „Ponas Lazaras“ gavo ir Toronto kino festivalyje. Žiūrovai ne visuomet būna neteisūs. Šiandien jie nesirenka baisių pasakų apie būties beprasmybę.